„Ačiū už Jūsų drąsą ir pasiryžimą priminti visam pasauliui, kad Europa XX amžiuje kentė nuo dviejų totalitarinių režimų, vykdžiusių siaubingus nusikaltimus žmogiškumui. Nepaisant skirtingos nacizmo ir stalinizmo teroro išraiškos, metodų ar masto, užuot priešinant vieną totalitarizmą su kitu, būtina puoselėti abiejų režimų aukų atminimą“, – teigė A.Ažubalis.

Jis istorikui pristatė Lietuvos veiklą, skirtą tragiškų XX amžiaus įvykių aukoms pagerbti. Pasak A.Ažubalio, šalies valdžios pastangos nukreiptos dviejomis kryptimis.

į„Seimas 2011-uosius paskelbė Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metais. Todėl per praėjusius metus buvo įgyvendinta daugybė projektų, skirtų žydų genocido atminimui. Šia neregėto masto programa nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu siekta pagerbti Holokausto aukas, įamžinti litvakų paveldą ir kovoti su antisemitizmu“, – sakė A.Ažubalis.

Tarp kitų Lietuvos vykdomų darbų jis išskyrė Seimo priimtą Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą, Vilniaus žydų istorinio kvartalo fragmentų atkūrimą, senųjų žydų kapinių Šnipiškėse atminimo įamžinimą. Jau atlikti Lietuvos valdžios finansuoti Vilniaus didžiosios sinagogos archeologiniai tyrinėjimai, įrengta Vilniaus žydų viešoji biblioteka.

Pasak ministro, Holokausto tragedijos unikalumas yra nenuneigiamas, tačiau negalima nutylėti ir kitos skausmingos Rytų Europos patirties – stalinistinio teroro.

„Mes inicijavome diskusijas dėl istorinės sąžinės ir atminties Europos Sąjungos lygiu ir nuolatos remiame tyrimų centrų, akademinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą kovojant su atminties apie sovietinius nusikaltimus praradimu. Mūsų tikslas – įtikinti ES Tarybą pradėti abiejų totalitarinių režimų nusikaltimų neigimo kriminalizavimą Europos lygiu“, – teigė A.Ažubalis.

Praėjusių metų rugsėjo 28 d. Užsienio reikalų ministerijoje buvo pristatyta T.Snyderio knyga „Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino“, kurioje analizuojamas komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos vykdytas teroras.

T.Snyderis studijavo istoriją Oksforde, šiuo metu yra Jeilio universiteto profesorius, jo tyrimo sritys – Rytų Europos ir Holokausto istorija. Autoriaus darbai buvo daugelį kartų premijuoti, 2003 m. jam buvo suteikta George‘o Louiso Beero vardo Amerikos istorikų asociacijos premija.

Source: urm.lt

Atkūrimo darbus teko pradėti nuo nulio, dirbti pavojingomis sąlygomis, kuomet okupacinės pajėgos grasino sunaikinti ir atgimstančią valstybę, ir besiformuojančią krašto apsaugą. Krašto apsaugos departamentui buvo pavesta gyvybiškai svarbi užduotis – perimti atsikuriančios valstybės sienų kontrolę, organizuoti krašto ir jo žmonių gynybą.

Sistemos kūrimas vyko ypač sparčiai. Per pirmuosius metus buvo įkurtas karinis-techninis sporto klubas, kuris turėjo rengti vyrus Lietuvos gynybai, sukurti septyni departamento skyriai Lietuvos regionuose, suformuotas Atskirasis apsaugos būrys, kuris ilgainiui buvo reformuotas į Motorizuotąją pėstininkų brigadą „Geležinis Vilkas“, įsteigti karininkų kursai, kurių pagrindu vėliau įkurta Puskarininkių mokykla, Pasienio apsaugos tarnyba. Vasarą pradėjo veikti trys savanorių rinktinės Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

1991 m. spalio mėnesį Krašto apsaugos departamentas, kaip įvykdęs savo užduotį, Vyriausybės sprendimu buvo likviduotas, tą patį mėnesį įkurta Krašto apsaugos ministerija, kuri tęsia Krašto apsaugos departamento pradėtus darbus iki šiol.

1992 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba konstatavo, kad Lietuvos kariuomenė atkurta.

Source: kam.lt

Sankcijų istorija gana sena

Sankcijos Baltarusijai buvo išplėstos ES šalių užsienio reikalų ministrų sprendimu kovo 23 dieną. Dar 12 fizinių asmenų (teisėjų, prokurorų, verslininkų) ir 29 juridiniai asmenys, „artimi Aleksandro Lukašenkos režimui“, buvo įtraukti į juodąjį sąrašą, kuriame dabar jau yra daugiau kaip 200 asmenų pavardės. Jiems neleidžiama vykti į Europos Sąjungą, taip pat įšaldytos jų sąskaitos ES bankuose ir ES valstybėse esantis turtas.

Spaudimas Minskui pastaraisiais metais padidėjo. Pernai birželį naujomis sankcijomis išplėstas sąrašas Baltarusijos pareigūnų, kuriems neleidžiama atvykti į Bendrijos šalis. Jis papildytas keturiomis Baltarusijos prezidentui artimų žmonių pavardėmis. 2011 m. sausio 31 d. įvažiavimas į ES šalis buvo uždraustas 158 tarnautojams, tarp jų yra pats prezidentas, du jo sūnūs – Viktoras ir Dmitrijus, prezidento administracijos vadovas Vladimiras Makėjus, Saugumo Tarybos sekretorius Leonidas Malcevas ir kt. Gegužės pabaigoje sąrašas papildytas dar 13 pareigūnų – teisėjais, prokurorais, prezidento aplinkos žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip susiję su teismo nuosprendžiais opozicijos lyderiams, dalyvavusiems protesto mitinguose 2010-ųjų gruodžio 19 dieną. Priminsime, kad po jų penki buvę kandidatai į prezidentus nuteisti kalėti dvejus–šešerius metus…

Pernai vasarą Briuselis pirmą kartą pritaikė sankcijas ir Baltarusijos verslo kompanijoms. Ministrų sprendime pabrėžta, kad embargas įvedamas „ginklų ir medžiagų, kurios gali būti naudojamos vidaus represijoms“, tiekimui į Baltarusiją. Sankcijos pirmiausia turėjo paliesti tokias šalies kompanijas kaip ginklų bendrovė „Beltechexport“, telekomunikacijų įmonė „Beltelecom“ ir rinkodaros verslo grupė „Sport-pari“.

Šiemet kovą ES šalių užsienio reikalų ministrai nusprendė įvesti sankcijas dar 29 įmonėms, kurios priklauso trims su A. Lukašenkos režimu siejamiems Baltarusijos verslininkams. Sankcijos pirmą kartą pritaikytos oligarchų Jurijaus Čižo ir Anatolijaus Ternavskio įmonėms, sąraše atsirado ir naujų verslininko Vladimiro Peftijevo kompanijų. Šios įmonės, vadinamos „Lukašenkos kišenėmis“, negalės atlikti finansinių operacijų Europos Sąjungos valstybėse.

Išmėginimai kandžia retorika

Iškart po to Minskas pasiūlė Lenkijai ir kitoms ES šalims atšaukti savo ambasadorius, ir netrukus jie, taip pat ir Lietuvos pasiuntinys Minske Edminas Bagdonas, paliko Baltarusijos sostinę. Štai jau beveik mėnuo ES ir Baltarusijos diplomatiniai santykiai tarsi pakibę ore. Abi pusės nuščiuvusios laukia viena kitos ženklų, padėsiančių išvesti iš sąstingio bent jau ekonominius ryšius.

Savo perspėjančiais pareiškimais čia aktyvesnis Minskas: jis teigia, kad leis ambasadoriams sugrįžti tik tuomet, kai Briuselis suvoks, jog laikas kalbėti apie sankcijų panaikinimą. Prezidento A. Lukašenkos administracijos vadovas V. Makėjus naujienų agentūrai „RIA Novosti“ pareiškė, kad „jeigu pasiuntiniai nori grįžti, tai jie neturi kalbėti šantažo ar grasinimų kalba, o rinktis dialogą, kaip reikalauja atitinkamos diplomatinių santykių konvencijos“.

Iš tikrųjų Minskas tarsi davė ženklą, kad jis sutinka pradėti tokį dialogą ir pagerinti santykius su Vakarais: neseniai iš 11 politinių kalinių, kuriuos įvesdamas sankcijas turėjo galvoje Briuselis, paleido du buvusius kandidatus į prezidentus – A. Sanikovą ir D. Bondarenką. Tačiau čia pat V. Makėjus patikslino, kad „jokio kalinių paleidimo dėl ES spaudimo nebus“. Jis sakė, kad sankcijos Baltarusijai, kalinių paleidimas ir Bendrijos pasiuntinių grįžimas į Minską – tai skirtingi dalykai.

Pats A. Lukašenka balandžio pradžioje buvo dar griežtesnis. Jis ypač kritikavo Lenkijos ir Vokietijos diplomatinės tarnybos vadovus Radoslawą Sikorskį ir Guido Westerwelle, jų pareiškimus dėl sankcijų pavadindamas „absoliučia isterija“. Daugiausia kliuvo Varšuvai. „Lenkijos valdžia ketina išplėsti savo teritoriją Baltarusijos sąskaita, net žemėlapiai ten nupiešti jau iki Minsko. Suprantama, šiuos piešinius kaip nors reikia pateisinti“, – kalbėjo jis įvedus sankcijas. O Vokietijos diplomatui tėškė toli gražu ne diplomatinį kaltinimą. „Kai dėl antrojo – nei rožinio, nei žydro, tai jį išgirdęs pagalvojau: geriau būti diktatoriumi negu žydru“, – samprotavo valstybės vadovas.

Tarsi suprasdamas Lietuvos ir Latvijos prisijungimą prie ES sankcijų, A. Lukašenka užsienio politikai skirtoje konferencijoje teigė, kad šios kaimynės patiria didžiulį spaudimą dėl sankcijų Baltarusijai. „Ar jos nori, kad nutrauktume santykius su jomis ir pabėgtume iš jų rinkos?“ – retoriškai klausė prezidentas.

Gąsdinimai nacionaline katastrofa

Gali atrodyti, kad iš tikrųjų Lietuva pro sukąstus dantis pritarė sankcijoms. Padaręs nuolaidų Slovėnijai ir Latvijai, Briuselis nesulaukė pasipriešinimo iš Lietuvos. Bet tai nereiškė, kad Vilnius besąlygiškai pritaria ES priemonėms, ypač toms, kurios atgręžtos prieš Baltarusijos verslą.

Juolab kad Ryga ir Vilnius šiuo požiūriu, atrodo, suprato vienas kitą. Kovo 22-ąją, likus vienai dienai iki ES užsienio reikalų ministrų susitikimo, abiejų šalių vadovai Dalia Grybauskaitė ir Andris Bėrzinis buvo susitikę Panevėžio rajone (pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Rygos) ir aptarę naujas priemones, nukreiptas prieš A. Lukašenkos režimą, kuris varžo demokratiją, žmogaus teises.

Po šio susitikimo prezidentė D. Grybauskaitė pareiškė, kad Lietuvos ir Latvijos pozicijos sutapo: „Dėl sankcijų neturėtų nukentėti paprasti žmonės… Mes ir mūsų pramonininkai turime tuos pačius nuogąstavimus.“ Dar anksčiau Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ citavo Lietuvos atstovus, kurie spėjo, kad galimos ekonominės sankcijos Baltarusijai būtų „katastrofiškos“ Lietuvai, nes jos verslininkai, investavę į Baltarusiją, netektų apie 2 mlrd. eurų.

Bet labiausiai nustebino Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Dražinas, kuris tai pačiai agentūrai tvirtino, jog, palaikydama ES sankcijas Baltarusijai, Lietuva rizikuoja netekti baltarusiškų krovinių tranzito per Klaipėdos uostą ir taip patirti milijardus litų siekiančius nuostolius. „Jei mes šiandien nutrauksime krovinių pervežimą per Klaipėdą, Lietuva praras 7 mlrd. litų. Jei ES eis baltarusiškų prekių atsisakymo užsienio rinkose keliu, kaip gali nutikti, tai Baltarusija bus priversta imtis adekvačių priemonių“, – sakė V. Dražinas. „Ims stoti uosto pajėgumai. Atsilaisvins maždaug 4,5 tūkst. Klaipėdos uosto ir su juo susijusių įmonių darbuotojų. Geležinkeliai atsisakys maždaug 3,5 tūkst. etatų. Preliminariais duomenimis, bedarbių armija Lietuvoje išaugs 12 tūkst. žmonių. O tai jau nacionalinio masto problema. Tokia šio klausimo kaina, ir Lietuvos politikai turi susimąstyti dėl šios kainos“, – toliau dėstė ambasadorius.

Kaip pavyzdį jis pateikė Latviją. „Jūs girdėjote, kad Baltarusijai jau tenka perorientuoti savo krovinius iš Latvijos uostų, ir Latvijos ekonomikai bus padaryti didžiuliai nuostoliai – iki 3 mlrd. dolerių“, –postringavo diplomatas.

Buvęs 7-ojo šaukimo Latvijos Saeimos pirmininkas, dabar Draugijos ekonominiams ryšiams su Baltarusija stiprinti vadovas Alfredas Čepanis portalui Kasjauns.lv sakė: „Trijų milijardų dolerių gal ir nebus, bet keletas šimtų milijonų – tikriausiai, todėl prarasime apie 20 mln. eurų. Rusija atidarė naują uostą Ust Lugoje, Baltijos jūros Suomijos įlankoje, ir rusai baltarusiams jau sako: „Ko jūs ten terliojatės su latviais ir lietuviais? Eikite pas mus.“

Kas svarbiau – ekonomika ar politika?

Lietuvos verslininkai šių ES sankcijų nevertina teigiamai. Kaip portalui ekonomika.lt sakė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas, Baltarusija rūpi ne tiek visai ES, kiek Baltijos šalims, gal šiek tiek Lenkijai. Juk per metus ji eksportuoja apie 16 mln. tonų prekių, iš jų 11,5 mln. tonų, tai yra apie 72 proc. eksporto, eina per Klaipėdos uostą. Vadinasi, netekusi Baltarusijos krovinių Lietuvos transporto sistema patirtų apie 1,7 mlrd. litų nuostolį.

„Akmenės cemento“ generalinis direktorius Artūras Zaremba žurnalui „IQ“ sakė, kad lietuvišką cementą į Baltarusiją veža į juodąjį sąrašą įtraukto Jurijaus Čižo koncernui „Triple“ (šiaip jau perdirbančiam rusišką naftą ir eksportuojančiam ją į Vakarus), kuriam priklauso Berezovsko silikatinių plytų gamykla ir bendrovė „TripleMetalTride“. „Baltarusiai perka nedidelius kiekius, bet kiekvienas klientas mums svarbus“, – tvirtino įmonės vadovas.

Lietuvos verslo atstovams perspėjus apie ekonominių sankcijų žalą Lietuvos verslui, diplomatai ramina, kad šie nuogąstavimai nepagrįsti, prieš Baltarusiją „jokių totalinių ekonominių sankcijų nėra“, priemonės taikomos tik oligarchams, o ne valstybinėms įmonėms. Lietuvos užsienio reikalų ministras A. Ažubalis žurnalistams sakė, kad įvesdama sankcijas ES patvirtino pasiryžimą siekti, kad Baltarusijos piliečiams taptų paprastesnis ir pigesnis vizų režimas. Lietuva jau anksčiau panaikino mokestį už nacionalines vizas.

Žinoma, logiškai mąstant, Lietuva priversta paklusti Bendrijos priemonėms, kuriomis A. Lukašenkos režimas verčiamas sukti demokratėjimo keliu. Kas pirmiau – ekonomika ar politika, šiuo atveju beprasmis ginčas. Europa ir Baltarusijos kaimynės žemyno viduryje privalo turėti tokią santvarką, kuri atitiktų bent minimalius demokratinius reikalavimus ir neskriaustų nei savo piliečių, nei valdžios kritikų.

Bet kiekvienai valstybei dar svarbesni jos nacionaliniai interesai. Šių dviejų polių suderinimas ir yra sumanios užsienio politikos variklis.

Source: geopolitika.lt

“Aš iškėliau klausimą apie tai, kad NATO mokslinė įsigijumų agentūra turėtų padėti naujam projektui, kurį šiandien ir pasiūliau, tai yra pradėti bendrą Rusijos ir NATO projektą Karaliaučiaus srity modernizuojant ir sutvarkant senos amunicijos, kurios ten yra pilna, sprogdinimus taip, kad jie nekeltų grėsmės psichinei ir fizinei sveikatai tiek Lietuvos piliečių, tiek Rusijos piliečių, kurie gyvena palei Rusijos ir Lietuvos sieną”, – po ketvirtadienį Briuselyje vykusio NATO ir Rusijos tarybos užsienio reikalų ministrų susitikimo BNS sakė A.Ažubalis.

“Bent jau iš partnerių pusės buvo tam pritarimas ir Rusija neprieštaravo”, – pridūrė jis.

Ministro teigimu, kolegoms jis priminė sėkmingą Lietuvos ir Rusijos mokslininkų bendradarbiavimą sprendžiant Baltijos jūros užterštumo problemas.

“Pasirėmiau, kad jau turime pakankamai pozityvų panašaus pobūdžio bendradarbiavimą – kaip žinote, Rusijos ir Lietuvos mokslininkai būtent vienos ir NATO programų rėmuose dirba ties tuo, kaip reikia užkirti kelią Baltijos jūros teršimui naftos produktais ir kaip likviduoti tas pasekmes”, – teigė A.Ažubalis.

Jo teigimu, toliau galimybes “civilizuotai ir saugiai” naikinti pasenusius sprogmenis Karaliaučiuje nagrinės diplomatai ir specialistai.

Pastaraisiais mėnesiais kelis kartus buvo pranešama, kad ties siena su Karaliaučiaus sritimi gyvenantys žmonės skundžiasi dėl Rusijos pusėje nuolat vykdomų sprogdinimų. Teigiama, kad taip rusų kariškiai netoli sienos esančiame poligone naikina pasenusią amuniciją.

Source: urm.lt

Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis balandžio 20 dieną Užsienio reikalų ministerijoje (URM) amerikiečių istorikui Alfredui Erichui Sennui už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą JAV ir kitose šalyse įteikė URM garbės ženklą „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.

„Jūs daug prisidėjote prie Lietuvos mokslinės ir visuomeninės raidos, dėstydamas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, jūsų dėka Viskonsino universitete stažavosi nemažas būrys Lietuvos akademikų, diplomatų ir žurnalistų. Mums nepaprastai svarbu, kad savo tyrinėjimų sritimi pasirinkote ir Lietuvos tarptautinės padėties nagrinėjimą, mūsų diplomatijos veiklą. Jūsų įžvalgos ir vertinimai itin reikšmingi ir unikalūs“, – teigė A.Ažubalis.
Renginio metu taip pat pristatyta nauja A.E.Senno atsiminimų knyga „Lietuva mano gyvenime“ (Lithuania in my Life), liudijanti glaudžius autoriaus ryšius su Lietuvos valstybe.

A.E.Sennas yra parašęs aštuonias knygas, skirtas Lietuvos istorijai. Savo darbuose autorius gilinosi į lietuvių diplomatijos gimimą, jos veiklą svarbiausiais Lietuvos užsienio politikos krypčių klausimais ir pats bendravo su daugeliu lietuvių politikų ir diplomatų. Istorikas taip pat daug metų rūpinosi Vilniaus ir Madisono miestų ryšių plėtojimu.

Source: urm.lt

2011 m. už importuotą elektrą – 2 mlrd. litų

Jei norėtume pamoralizuoti politikus, kurie, priklausydami skirtingoms partijoms, atstovauja tiems patiems Kremliaus interesams ir priešinasi Lietuvos energetiniam nepriklausomumui, galėtume pasakyti porą skaičių. Pirmas – jei neturėsime naujos atominės elektrinės (AE) ir neplėtosime atsinaujinančių išteklių energetikos, per 60 metų (planuojama, kad tiek veiks naujas atominis reaktorius) už importuojamas dujas elektrai gaminti ir importuojamą elektrą į užsienį pervesime 120 mlrd. litų. Kadangi didelė šios sumos dalis atiteks Rusijos bendrovėms, vertėtų atsižvelgti į faktą, kad tiek pervesime tuo atveju, jei Kremlius nesugalvos pabranginti energijos išteklių. Vis dėlto tikėtina, kad jei Lietuva nepasistatys savo reaktoriaus, Kremlius kainą padidins, todėl šį skaičių galime padidinti trečdaliu. Antras – 2011 m. Lietuva už dujas, skirtas centralizuotai tiekiamai šilumai gaminti, Rusijos energetikams ir jų tarpininkams sumokėjo 1,1 mlrd. litų.

Jei nepasistatysime suskystintųjų dujų terminalo ir dujų nepakeisime biokuru ar kitais atsinaujinančiais ištekliais, per 60 metų centralizuotai tiekiamos šilumos gamintojai Kremliaus bendrovėms sumokės 66 mlrd. litų. Ir vėl – jei dujos nebrangs, tačiau tikėtina, kad taip nebus. Juk net patiems artimiausiems draugams – Aleksandrui Lukašenkai ir Viktorui Janukovyčiui – Vladimiras Putinas dujų kainą kelia, todėl tikėtis, kad, atėjus į valdžią V. Putinui priimtiniems Lietuvos politikams, ilgainiui kaina sumažės, būtų labai naivu. Žinoma, galbūt simboliškai porai metų V. Putinas dujų kainą gali sumažinti, kol bus paaukoti visi Lietuvos energetinį nepriklausomumą turintys užtikrinti objektai. Tačiau vėliau, norint gauti pigesnių dujų, gali tekti aukoti dar ką nors. Kad aukos gali būti įvairios, rodo Ukrainos prezidento V. Janukovyčiaus atvejis – kariniam Rusijos laivynui jis suteikė teisę dar kelis dešimtmečius šeimininkauti Sevastopolio uoste.

Kiekvienais metais už elektrą ir dujas Kremliaus bendrovėms bei jų tarpininkams mokėdami 3,1 mlrd. litų mes ne tik prarandame milžinišką ekonomikos potencialą (tai pasistengsiu pagrįsti šiame straipsnyje), bet ir leidžiame V. Putinui naudojantis šiais pinigais valdyti Lietuvos politiką. O tai labai pavojinga, nes tikėtis, kad politikai, paklūstantys Kremliaus energetikams, sąžiningai skirstys ES lėšas ar valdys valstybės įmones, gali tik labai naivus arba V. Putinui visa širdimi atsidavęs žmogus. Pralaimėjus kovą dėl energetinio nepriklausomumo, bus pralaimėta kova ir dėl klestinčios Lietuvos visuomenės. Klestės tik su Kremliaus energetikais susiję oligarchai ir juos aptarnaujantys politikos lyderiai. Be jokios abejonės, savo dalį gaus ir šį mechanizmą ginantys teisininkai, žurnalistai bei „nepriklausomi“ ekspertai. Tačiau visai šiai publikai išlaikyti Kremlius iš Lietuvos sumokamų 3 mlrd. litų daugiausia sugrąžins 5 proc., arba apie 150 mln. litų. Už juos „Gazprom“ draugai galės prisipirkti naujų drabužėlių, kad gražūs ir madingi mirgėtų Kremliaus šalininkų pinigų nesibodinčiose žiniasklaidos priemonėse.

O kaip būtų, jei didžioji dalis šių pinigų liktų Lietuvoje? Mūsų redakcijos įsitikinimu, tai turėtų milžiniškos teigiamos įtakos BVP augimui, šilumos bei elektros kainoms ir į biudžetą sumokamiems mokesčiams.

„Valstybė“spausdinamame straipsnyje „Šilumos ūkio voratinklis“. Jame pasistengėme paaiškinti, kas stabdo Lietuvos miestų išsivadavimą iš milžiniškų dujų kainų. Apibendrinant galima teigti, kad kai centriniam šildymui vietoj dujų bus naudojamas biokuras, galima tikėtis, kad ilguoju laikotarpiu vidutinė šilumos kaina sumažėtų 20–35 procentais. Toks kainų mažėjimas susijęs su faktu, kad šiuo metu atsinaujinantys ištekliai, tokie kaip biokuras, kainuoja beveik tris kartus pigiau nei dujos. Kadangi šiuo metu už centrinį šildymą, kuriam naudojamos dujos, gyventojai per metus sumoka per 1,2 mlrd. litų, perėjus prie biokuro, kiekvienais metais būtų galima sutaupyti apie 300 mln. litų.
Šiuos pinigus gyventojai galėtų skirti vartojimui, o tai teigiamai veiktų ne tik jų asmeninį gyvenimą, bet ir verslo aplinką, nes auganti vartotojų perkamoji galia turėtų įtakos kitų verslo sektorių pelningumui, jų plėtrai ir naujų darbo vietų atsiradimui. Be jokios abejonės, tai turėtų teigiamos įtakos ir mokesčių surinkimui. Dar daugiau – biokurui ir kitiems atsinaujinantiems ištekliams supirkti kiekvienais metais būtų išleidžiama 0,5 mlrd. litų, šie pinigai pasiektų visą grandinę galimų biokuro tiekėjų. Pažvelkime į Švedijos patirtį: jei Lietuvoje visas biokuras būtų auginamas (žilvičiai), surenkamas (medžių atliekos ir šienas) ir rūšiuojamos (šiukšlės), būtų galima sukurti iki 10 tūkst. naujų darbo vietų. O tai reiškia ne tik mažesnį nedarbą, mažiau pašalpų, bet ir didėjančią visuomenės perkamąją galią bei daugiau į biudžetą ir „Sodrą“ surenkamų mokesčių.

Panašią ir net didesnę teigiamą ilgalaikę įtaką Lietuvos ekonomikai turės ir naujoji AE. Žinoma, jei vis dėlto Lietuvai pavyks ją pastatyti. Šiuo metu teigiama, kad kol bus grąžintos atominio reaktoriaus statybai paimtos paskolos, AE pagamintos elektros rinkos kainos bus 17–25 centai už 1 kWh. Vertinant pagal dabartines sąnaudas, 2038 m., grąžinus paskolas, likusius 42 AE veiklos metus elektra bus gaminama už savikainą. Tikimasi, kad elektros gamybos sąnaudos, įvertinus eksploatavimą, kuro pirkimą, panaudoto kuro saugojimą ir būsimą AE uždarymą, sieks nuo 7 iki 10 centų už 1 kWh. Jei taip būtų, naujoji AE taptų pelningiausiu ir naudingiausiu investiciniu projektu nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

Tačiau teigiamą naujos AE įtaką Lietuvos ekonomikai panagrinėsime vėliau, o dabar turime atsakyti į pagrindinį Kremliaus šalininkų argumentą, kurį jie pasitelkia stengdamiesi įtikinti Lietuvos visuomenę, kad investicijos tiek į naują AE, tiek į kitus energetinį nepriklausomumą galinčius užtikrinti projektus yra beprasmės. Pasak jų, Kremlius bet kada gali atpiginti dujas ir elektrą, todėl „vargšų“ Lietuvos žmonių investuoti pinigai gali niekada nebesugrįžti. Mes tokiomis „Gazprom“ ir „Inter RAO“ lobistų pasakomis netikime, nes, kaip minėjome, V. Putino režimas laikosi tik dėl pinigų, gaunamų iš naftos, dujų ir elektros eksporto, tad jei jo pavaldiniai ir atpigintų energijos išteklius, tai tik tam, kad būtų lengviau privatizuoti „Lietuvos dujas“ arba įtikinti Lietuvą nesistatyti naujos AE, tai yra laikinai, nes ilgalaikis tikslas – nudirti visus kailius.

Net jei Kremlius nuspręstų Lietuvą nubausti ir dešimtmečius mums tiektų pigesnę elektrą bei dujas, tai būtų ne katastrofa, kuri sužlugdytų su energetika susijusias Lietuvos investicijas, o sėkmė, kuri padidintų ekonomikos konkurencingumą. Juk, turėdami elektros ir dujų jungtis su šalimis kaimynėmis ir funkcionuojančias elektros bei dujų biržas, didžiąją dalį elektros, kurią konkurencingomis kainomis gamintume patys, galėtume parduoti kitoms valstybėms, o patys maudytis pigiuose Rusijos tiekiamuose energijos ištekliuose. Deja, tikriausiai ir Kremliaus lobistai supranta, kad jų pasakos apie tai, jog V. Putinas artimiausius dešimtmečius Lietuvai elektrą ir dujas parduos labai pigiai, prilygsta kliedesiams.

Panašiems kliedesiams galima prilyginti ir kai kurių veikėjų pasakojimus, kad 2020 m. naujos pastatytos AE kainos, įvertinus investicijos atsipirkimą (17–25 centai už 1 kWh), bus nekonkurencingos, nes dabar, 2012-aisiais, elektros kaina rinkoje svyruoja nuo 16 iki 18 centų už 1 kWh. Juk visi žino, kad yra toks reiškinys kaip infliacija, todėl keista, kad Rusijai ištikimi veikėjai, apsimesdami energetikos, politikos ir verslo profesionalais ir labai dažnai virkaujantys dėl amžinai Lietuvoje bei ES augančių kainų, yra įsitikinę, jog elektros kainos rinkoje kelis dešimtmečius nesikeis. Tokio jų įsitikinimo nė kiek nesumažina faktas, kad būtent 2012-uosius ES pasitinka išgyvendama nuosmukį, tačiau iki 2020 m. nuosmukis tikrai baigsis ir elektros energijos gamybos poreikis, atsižvelgiant į besivystančią Rytų Europą, taigi, ir Baltijos šalis, gerokai išaugs.

Vertinant energetikos projektų naudą, būtina įvertinti ir tai, kas būtų, jei tokių projektų neatsirastų. Tikėtina, kad, nesukūrus tūkstančių darbo vietų Visagine ir kituose miestuose, vietoj milijoninių pajamų valstybės ir savivaldybių biudžetams reikėtų išmokėti milijonus bedarbių pašalpoms ir sprendžiant skurdo problemas. Deja, Lietuvos ekonomistai, vis „netyčia“ kaišiojantys pagalius į pinigų skyrimą energetikos projektams, sąmoningai ignoruoja tiek mokestines pajamas iš darbo vietų, tiek tokių projektų teikiamą naudą – nedarbo ir skurdo mažinimą.
Kadangi straipsnis nėra guminis, atsakyti į visas Kremliaus interesams atstovaujančių veikėjų klausimus neįmanoma, todėl susikoncentruosiu ties naujosios AE pranašumais, kurie, mūsų redakcijos įsitikinimu, nekelia jokių abejonių. Naujoji AE ilgainiui užtikrins labai patrauklias elektros kainas Lietuvos vartotojams, tai turės ilgalaikės teigiamos įtakos Lietuvos verslo konkurencingumui, energetikos sektoriaus pelningumui, naujų darbo vietų kūrimui ir mokestinėms pajamoms. Statant AE vienu metu dirbs iki 5 tūkst. žmonių, o veikiančioje AE bei ją prižiūrinčiose įmonėse dirbs per 3 tūkst. žmonių.

Praėjusiame žurnalo „Valstybė“ numeryje rašėme, kad JAV mokslininkai yra apskaičiavę, kaip tam tikruose sektoriuose sukuriamos darbo vietos lemia darbo vietų atsiradimą kituose sektoriuose – viena darbo vieta energetikos sektoriuje sukuria daugiau kaip dvi darbo vietas kituose sektoriuose, todėl perėjimas prie biokuro ir naujoji AE gali sukurti per 10 tūkst. darbo vietų energetikos sektoriuje ir iki 20 tūkst. darbo vietų kituose sektoriuose. Atsižvelgiant į energetikos sektoriuje dirbančių žmonių atlyginimus, tai gali turėti teigiamos įtakos vidutinio darbo užmokesčio augimui. Tai svarbu, nes kai daugiau žmonių gauna didesnius atlyginimus, lengviau parduoti savo paslaugas ar prekes ir gauti daugiau pajamų. Taigi tikslas, kad kelios dešimtys tūkstančių žmonių gautų didesnį atlyginimą, didina ne tik šių žmonių galimybes, bet ir visų rinkos dalyvių potencialą.

Taigi, 2012 m. į Rusiją ir vėl iškeliaus per 3 mlrd. litų už dujas ir elektrą. Keli šimtai politikų, žiniasklaidos atstovų, „nepriklausomų“ institutų ekspertų ir vadinamųjų profesionalių energetikų darys viską, kad įtikintų Lietuvos visuomenę, jog tai – gėris. Tačiau jei mums pavyks nugalėti ir naujos AE projektas, perėjimas prie biokuro ir suskystintųjų dujų terminalas taps realybe, per šį dešimtmetį Lietuvoje atsiras stipri ir konkurencinga energetikos pramonė, bus sukurta dešimtys tūkstančių naujų darbo vietų, o gyventojų pajamos, taigi ir į biudžetą bei „Sodrai“ sumokami mokesčiai, išaugs šimtais milijonų litų. Ir visa tai – tik dėl to, kad tie milijardai, kuriuos šiuo metu sumokame Kremliaus energetikos milžinams, liks Lietuvoje.

Energetinė okupacija ir mokestinis genocidas

Sunku pasakyti, ar Lietuvoje dar yra bent viena sritis, kuri būtų apleista labiau nei mokesčių politika. Kai analizuoji šią sritį, pasijunti it viduramžiuose. Probleminė situacija energetikoje paaiškinama tuo, kad permainoms trukdo sunkiai įveikiamas oponentas – V. Putinas su savo parankiniais, o mokesčių politikos problemos susijusios su politiniu ir dvasiniu Lietuvos elito neįgalumu.

Vienoje iš šio numerio aktualijų rašome apie tai, kad 2011 m. Lietuvos piliečiai kaip terminuotuosius indėlius arba indėlius iki pareikalavimo laikė beveik 25 mlrd. litų. Mūsų redakcijos žiniomis, Lietuvos bankuose yra keli šimtai indėlių, viršijančių 1 mln. litų, o kai kurie indėliai siekia net dešimtis milijonų. Tačiau kai Seime buvo pasiūlyta palūkanas apmokestinti 15 proc. pajamų mokesčiu, sukilo visi, kas netingi. Taigi ir šiemet indėlininkai, už palūkanas per metus gaunantys dešimtis ir šimtus tūkstančių litų pajamų, nemokės jokių mokesčių. Šiame numeryje taip pat analizuojame mokesčių sistemą, taikomą ūkininkams, kai stambiausi jų, gaunantys milijonines pajamas, moka simbolinius mokesčius.

Prieš porą numerių rašėme, kad įtakingiausi advokatai patyliukais į įstatymą įtraukė nuostatą, pagal kurią įtvirtino „Sodros“ lubas, todėl advokatas, 2011 m. uždirbęs beveik 10 mln. litų, sumokėjo tik 15,2 proc. mokesčių. O verslininkas, nusprendęs už minimalų atlyginimą priimti į darbą paprastą pilietį, „ant popieriaus“ užrašo 1 047,84 lito, o į rankas darbuotojui išmoka 678,5 lito. Kad žmogus į rankas gautų minimalias pajamas – 678,5 lito, į biudžetą ir „Sodrą“ reikia pervesti 369 litus, taigi minimalų darbo užmokestį gaunančio žmogaus pajamos apmokestinamos 54,4 procento.

Kaip galima pavadinti tokią sistemą, kurioje milijonieriai už dalį pajamų arba visai nemoka mokesčių, arba moka tris, keturis, penkis kartus mažiau nei minimalų atlyginimą gaunantis žmogus? Baudžiavine, kastų ar debiliška? Deja, visi šie apibūdinimai puikiausiai tinka. Kaip jau ne kartą rašėme, nuo čekinės prichvatizacijos laikų nomenklatūra, perėmusi kapitalo kontrolę, įtvirtino sistemą, kurioje didžiausia mokesčių našta tenka dirbančiam ir kuriančiam žmogui. Tai buvo padaryta todėl, kad, už minimalią sumą privatizavusi Lietuvos valstybės turtą, nomenklatūra turėjo ant kieno nors pečių užkrauti pensininkų ir neįgaliųjų išlaikymą. Tam geriausiai tiko „žemesnės kastos“ atstovai, kurie nesugeba nieko prichvatizuoti ir gyvena iš atlyginimo. Užkrovus ant šios visuomenės grupės mokesčius, iš karto atsirado gudruolių milijonierių advokatų ir ūkininkų, kurie taip pat pasistengė išsilaisvinti iš žeminančios prievolės išlaikyti pensininkus ir ligonius. Taip susidarė situacija, kai turtuoliams nebereikia tempti biudžeto ir „Sodros“ vežimų, o visi kiti turi dirbti ir mokėti mokesčius net ir gaudami minimumą – ir taip iki mirties, tikėdamiesi, kad, mokėdami milžiniškus mokesčius „Sodrai“, gyvens iki pažadėtosios pensijos. Liūdniausia tai, kad jei baudžiauninkas nesulauks pensijos, nei Ingrida Šimonytė, nei „Sodros“ vadovas nepasivargins užsakyti mažos žinutės su užuojauta altruistiškam „Sodros“ rėmėjui.

Mokesčių sistema visame pasaulyje yra ekonominės ir socialinės politikos veidrodis. Į jį žvelgiant galima labai aiškiai matyti visuomenėje vykstančius procesus. O žvelgiant į Lietuvoje egzistuojančią mokesčių sistemą galima labai lengvai paaiškinti, kodėl keli šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių emigravo, o dar keli šimtai tūkstančių dirba nelegaliai, nes tik tokiu radikaliu būdu jie nusimeta 50 ir daugiau procentų siekiančią mokesčių naštą. Ar galima stebėtis, kad Lietuvoje tiek daug vaikų auga internatuose, jei šių vaikų išlaikymas biudžetui kas mėnesį kainuoja po kelis tūkstančius litų, o vaiką įvaikinusi šeima, suskaičiavus visas lengvatas, susijusias su vaiko iki 18 metų auginimu, kas mėnesį gali tikėtis iki 100 litų?

Jau ne kartą rašėme, kad jei politikai iš tiesų rūpintųsi šeimomis taip, kaip deklaruoja, seniai būtų įgyvendinę vieną pagrindinių mokesčių principų, kai mokesčiai mažinami atsižvelgiant į vaikų skaičių šeimoje. Taip Lietuvoje išnyktų internatai ir išaugtų gimstamumas. Tačiau tikriausiai koks protingas kurmis Finansų ministerijoje ar „Sodroje“ apskaičiavo, kad, sumažinus mokesčius šeimoms, auginančioms vaikus, „Sodra“ prarastų daugiau, nei išleidžiama vaikams internatuose išlaikyti ir pašalpoms išmokėti, todėl ir toliau tęsia mokestinio genocido politiką – nes nėra pinigų. Taigi, pinigų dirbančioms ir vaikus auginančioms šeimoms nėra, o pašalpoms asocialioms gimdyvėms, kurios vėliau vaikus atiduoda į vaikų namus, kuriuose jie išlaikomi iki pilnametystės, yra.

Pinigų nėra, kai reikia sumažinti mokesčius mažiausius atlyginimus gaunantiems žmonėms, nors dėl to sumažėtų emigracija, šešėlis ir padidėtų pasitikėjimas Lietuvos politine sistema. Tačiau pinigų yra, nes galima neapmokestinti palūkanų, sumažinti mokesčius įmonių vadovų išsimokamoms tantjemoms, milijonieriams advokatams ir ūkininkams, neįvesti nekilnojamojo turto ar automobilių mokesčių. Kam mums tie milijardai iš milijonierių valdomo kapitalo ir jų generuojamų pajamų apmokestinimo, kai visas skyles gali užkamšyti darbo žmonės? Nors iš tiesų negali, nes baudžiauninkai jau seniai nebepatempia „Sodros“ vežimo. Vyriausybės patvirtintame 2012 m. „Sodros“ biudžete numatytas 2,71 mlrd. litų deficitas ir jis nėra atsitiktinis. 2011 m. „Sodros“ deficitas siekė 3 mlrd., 2010 m. viršijo 2,7 mlrd., o 2009 m. nesiekė 2,5 mlrd. litų. Net 2008 m., kai pinigais Lietuvoje tiesiog lijo, „Sodros“ deficitas buvo 1,2 mlrd. litų.

Žvelgiant į šiuos skaičiukus, tampa akivaizdu, kad jei nebus ryžtingų sprendimų, baudžiauninkų ir vaikus auginančių šeimų priespaudai dar ilgai nebus galo, nes pinigų visada trūks. Todėl politikai turi liautis žaidę slėpynių su mokesčiais ir pripažinti, kad esami „Sodros“ mokesčiai ir jų bazė netenkina poreikių. Viltys, kad, augant ekonomikai, augs ir atlyginimai, bus sukurta darbo vietų ir „Sodros“ problemos bus išspręstos, tik iš dalies teisingos, nes, augant atlyginimams, augs ir dabartinių pensininkų spaudimas didinti pensijas, o, atsižvelgiant į demografines tendencijas, ir pačių pensininkų skaičius gali augti greičiau nei darbo žmonių.

Einant šiuo keliu, bus neįmanoma grąžinti šiuo metu „Sodros“ turimos skolos, kuri kovo 8 d. siekė 8,16 mlrd. litų, ir mažiausias pajamas gaunančius bei vaikus auginančius darbuotojus išlaisvinti nuo jų pečius slegiančio „Sodros“ mokesčio. Tai viena svarbiausių Lietuvos ekonomikos problemų. Jei ir toliau bus tiek daug neteisingumo mokesčių politikoje, net ir ekonomikai atsigaunant emigracija ir kiti neigiami reiškiniai neišnyks. Turime suvokti, kad dabartinėmis sąlygomis kapitalas koncentruojasi nedidelėje žmonių grupėje, kurios mokami mokesčiai yra maži, kaip ir jų pajamų dalis, skiriama vartojimui. Toks kapitalo koncentravimasis mažina ekonomikos potencialą. Jeigu pavyktų padidinti mažiausiai uždirbančių ir vaikus auginančių darbuotojų pajamas, tai turėtų tiesioginės teigiamos įtakos ekonomikai, nes dauguma šių pinigų būtų išleista vartojimui.

Siekiant visa tai įgyvendinti, reikia priimti ryžtingus sprendimus ir apmokestinti pajamas tose srityse, kuriose dėl neaiškių priežasčių jos nėra apmokestinamos arba apmokestinamos simboliškai. Jei to neužteks, bus galima imtis ryžtingesnių sprendimų. Kadangi Danijoje automobiliai apmokestinami iki 150 proc. jų vertės ir niekas dėl to iš Danijos neemigruoja, kad būtų surinkta daugiau mokesčių, siūlome apmokestinti automobilius metine įmoka, kuri siektų nuo 1 iki 3 proc. jų vertės ir didėtų pagal kainą. Taip pat apmokestinti nekilnojamąjį turtą, taikant neapmokestinamąjį minimumą kiekvienam šeimos nariui. Taip padidinus biudžeto pajamas, reikėtų liautis vaidinus, kad „Sodros“ problemos yra tik darbo žmonių reikalas, ir numatyti dalies biudžeto lėšų pervedimą „Sodrai“, kad ši galėtų sumažinti mokesčius, taikomus minimaliam darbo užmokesčiui, taip pat šeimoms, auginančioms vaikus, ir daugiau lėšų nukreiptų savanoriškam pensiniam draudimui.

Taip dirbantys ir vaikus auginantys žmonės disponuotų didesnėmis pajamomis, būtų realiai sprendžiamos ilgalaikės pensinio aprūpinimo problemos, o už viską sumokėtų kapitalo valdytojai. Tokia ryžtinga, bet būtina reforma sumažintų emigraciją, padidintų Lietuvos piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir sustabdytų mokestinį genocidą. Galbūt po tokios reformos lietuviai važinėtų 10 ar 15 proc. pigesniais automobiliais ir nekauptų nekilnojamojo turto senatvei, tačiau būtų mažiau emigrantų, mažiau vaikų internatuose ir daugiau šeimų, galinčių suteikti savo vaikams geresnį išsilavinimą.

Laisvė, pasakos, lobizmas, vagystė, skurdas

Tikriausiai yra nemažai manančiųjų, kad mano siūlomas ekonominės gerovės būdas, statant milijardus kainuojančius energetikos objektus ir vieniems keliant, o kitiems mažinant mokesčius, yra per daug probleminis, tad geriau eiti „lengvesniu“ keliu. Tuo labiau kad tokį pasirinkimą palaiko tūkstančiai Lietuvos elito atstovų. Tačiau ar ne dėl tokių pasirinkimų šiandien Estijoje, kuri nepriklausomybę atgavo tuo pat metu kaip Lietuva, atlyginimai trečdaliu didesni, o skola 40 mlrd. litų mažesnė?

Taigi žvilgtelėkime į naujausią Lietuvos istoriją ir į tuos pasirinkimus, kuriuos mums primetė iškreiptos laisvės ideologijos atstovai. Gal tada pavyks geriau suprasti, kaip veikia ekonomikos mechanizmas ir kaip lengva jį pakreipti taip, kad jos išlaikymo našta gultų ant visuomenės pečių, o pelnas atitektų tam tikriems verslininkams ir jiems atstovaujantiems lobistams.

Tuo metu, kai Estija privatizavo valstybės turtą, stengdamasi gauti kuo daugiau pinigų ir pritraukti Vakarų investuotojų, kurie turėtų kompetencijos plėtoti gamybą, Lietuva ėjo kitu keliu – gamyklos buvo privatizuojamos pusvelčiui už investicinius čekius. Taip buvo daroma prisidengiant kilniu tikslu – kuo greičiau išlaisvinti ekonomiką iš valdžios gniaužtų ir sudaryti sąlygas laisvajai rinkai. Tai, kad šie teiginiai tebuvo priedanga, rodo rami šio proceso pradžios ir rezultato analizė. Žlugus Sovietų Sąjungai, visos gamyklos perėjo nepriklausomos Lietuvos nuosavybėn, taigi iš pradžių visą sovietinį turtą valdė Lietuvos visuomenė, o per čekinį privatizavimą dauguma jo už gerokai mažesnę kainą nei laisvojoje rinkoje grįžo į sovietinės nomenklatūros rankas. Rezultatas – didžioji turto dalis atiteko buvusiems sovietiniams veikėjams ir šių veikėjų paskirtiems gamyklų direktoriams.

Taigi laisvosios rinkos šaukliais prisidengę sovietinių struktūrų veikėjai perėmė didžiosios dalies kapitalo kontrolę. Visuomenei buvo sumokėta nuo 10 iki 20 proc. realios įmonių vertės, kurią būtų buvę galima gauti jas pardavus vietos ir užsienio investuotojams. Taigi dėl tokio visuomenės „desovietizavimo“ Lietuvos biudžetas neteko mažiausiai 5 mlrd. litų. Tačiau tai nėra didžiausias nuostolis. Estijos ekonomikos analitikų nuomone, mažiausiai dar tiek pat Lietuva neteko, nes turtą už investicinius čekius atidavė į naujųjų kapitalistų rankas, kurie neturėjo pinigų gamybai plėtoti ir dažnai net nevertino šio potencialo, nes juos daug labiau domino gamyklų valdomas nekilnojamasis turtas, pastatai, sklypai, poilsinės ir t. t. Todėl didelė dalis už čekius privatizuotų gamybos įmonių nesugebėjo realizuoti savo potencialo.
Ironiška, kad tokioje situacijoje gamyklas už 10 proc. jų realios vertės privatizavę įmonių vadovai būtent dėl to, kad sugebėjo išsaugoti gamybą, vadinami kone didvyriais. Taigi sovietiniai direktoriai, pasinaudoję iškreiptu ekonomikos suvokimu ir prichvatizavę pelningiausias įmones, tapo ne tik turtuoliais, bet dar ir gelbėtojais. Deja, taip Lietuvos biudžetas ir visuomenė neteko turto už mažiausiai 10 mlrd. litų. Taigi, tai, ką dalis laisvosios rinkos šalininkų ir šiandien vadina laisvosios rinkos pergale, tebuvo labai protingai, prisidengiant visuomenės baimėmis ir lūkesčiais, padaryta vagystė. Dalis politikų ją palaimino dėl nesusigaudymo ir iš naivumo, kita dalis – turėdama labai konkrečius interesus tiesiogiai ar per tarpininkus sudalyvauti „sovietinio“ kapitalo išlaisvinimo procese.

Prichvatizavusi gamyklas, sovietinė nomenklatūra ir su ja glaudžiai susiję naujieji kapitalistai pasistengė padaryti viską, kad mokesčių sistema būtų paremta ne kapitalo, kurį jie prichvatizavo, bei jo generuojamo pelno, bet darbo jėgos ir vartojimo apmokestinimu. Tokia mokestinė aplinka naujiesiems kapitalistams buvo būtina, nes, įmones privatizavę už čekius ir nedisponuodami realiais pinigais, didinti savo valdomą turtą galėjo tik prichvatizuotų įmonių pelnu. Siekiant šio tikslo sovietinės nomenklatūros atstovams ir vėl pravertė ydingas laisvosios rinkos suvokimas, kurio propaguotojai kapitalo išlaisvinimą iškėlė virš dirbančio ir kuriančio žmogaus, kuriam užkrovė didžiąją dalį mokesčių naštos.
Kadangi nuo to laiko elito primetama ideologija nesikeitė, kintant verslo aplinkai Lietuvoje, kito ir mokesčiai, tačiau esminė mokestinė doktrina – išlaikyti biudžetą ir „Sodrą“ iš darbuotojų bei vartojimo mokesčių – išliko nepakitusi. Taigi, nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvos biudžetas prarado milijardines mokestines pajamas, kurias galima apskaičiuoti atskirai analizuojant kiekvieną išsivysčiusiose Vakarų valstybėse taikomą kapitalo ir iš jo gaunamų pajamų mokestį.

Pavyzdžiui, prisiminus „nekaltą“ palūkanų mokestį, kuriam taip priešinosi laisvosios rinkos šalininkai, galima teigti, kad jei 2000 m. būtų buvęs įvestas 15 proc. palūkanų mokestis, biudžetas jau būtų gavęs per 1 mlrd. litų papildomų pajamų. Jei tais pačiais metais būtų buvęs įvestas socialiai atsakingas nekilnojamojo turto mokestis (mūsų redakcijos nuomone, socialiai atsakingas mokestis yra toks, kuris garantuoja neapmokestinamąjį minimumą, priklausantį nuo šeimos dydžio), valstybės ar savivaldybių biudžetai iki šios dienos būtų pasipildę keliais milijardais litų. Ir – o tai taip pat labai svarbu – Lietuvai nebūtų tekę išgyventi tokio stipraus ir skausmingo nekilnojamojo turto burbulo sprogimo. Jei nuo nepriklausomybės atgavimo pradžios nebūtų buvę taip kokybiškai ginami stambiojo kapitalo interesai, niekas nebūtų leidęs miestų centruose kurtis stambiems prekybos tinklams, kurie kone sunaikino Vakarų Europoje įprastų smulkių šeimos parduotuvių plėtros galimybes.

Tačiau, „netyčia“ pražiopsojus stambiųjų prekybos tinklų plėtrą, jau 2000 m. buvo galima atsitokėti ir apmokestinti stambiuosius prekybos tinklus, netaikyti šio mokesčio tam tikro dydžio parduotuvėms ir palengvinti mažesnių parduotuvių plėtrą. Taip konkurencija būtų išaugusi, todėl kainos nebūtų didėjusios, be to, tuo pat metu būtų išaugusios valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamos. Sunku pasakyti, kiek pajamų būtų galima surinkti iš šio mokesčio, tačiau būtina suvokti, kad net ir mažos mokestinės pajamos per dešimtmetį tampa didelės, o jei jų nėra, biudžetas netenka šimtų milijonų arba net milijardų, todėl tenka skolintis arba tikėtis juos surinkti iš darbuotojų bei vartotojų mokamų mokesčių. Tad tai, ką stambiojo kapitalo interesams atstovaujantys lobistai vadina laisvosios rinkos pergale, mokesčių politikoje aš švelniai vadinčiau parazitavimu naudojantis iš darbo pajamų gyvenančia Lietuvos visuomene arba tiesiog labdara milijardieriams.

Čia ir vėl prisiminkime energetiką, už kurią, kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, 2011 m. į užsienį (90 proc. – į Rusiją) pervedėme 3,1 mlrd. litų. Jau ne kartą rašėme, kad bendrovė „Lietuvos dujos“ parduota 2 mlrd. litų pigiau, nei buvo reali jos vertė, tačiau daug didesnį nuostolį Lietuva patyrė laiku nepasistačiusi suskystintųjų dujų terminalo ir didžiųjų miestų šildymui naudodama ne biokurą, o dujas. Objektyvus ekonomistas šį nuostolį gali labai lengvai įvertinti. Galima palyginti dujų kainų kaitą nuo 2000 m.: kiek dujos vidutiniškai kainavo Vokietijos biržoje, kiek suskystintosios dujos kainavo pasaulinėje rinkoje, už kokią kainą „Gazprom“ dujas 2000–2012 m. pardavė Lietuvai?

Dujų kainų kaita

Kainų žirklės, pasirašius „Lietuvos dujų“ privatizavimo ir dujų tiekimo sutartį, pradėjo skėstis „Gazprom“ naudai. Jei Lietuva būtų laiku pasistačiusi suskystintųjų dujų terminlą, akivaizdu, kad per šiuos metus jis būtų ne tik atsipirkęs, o Lietuvos vartotojai, pirkdami dujas tarptautine, o ne V. Putino kaina, net įvertinus dujų gabenimą ir jų skystinimą, būtų sutaupę daugiau kaip 1 mlrd. litų. Dar didesnis teigiamas poveikis būtų buvęs, jei, naudodami ES paramą, didieji Lietuvos miestai šilumos gamybai būtų pradėję naudoti biokurą. Tai būtų kiek sumažinę suskystintųjų dujų terminalo pajamas, tačiau papildoma ekonominė nauda būtų gauta iš to, kad importuojamas dujas pakeistų kuras, kurio gamybos procese būtų sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų.

Jei teisingi skaičiavimai, kad, didiesiems Lietuvos miestams perėjus prie biokuro, būtų sukurta apie 10 tūkst. naujų darbo vietų, vadinasi, jei šie darbuotojai būtų gavę bent vidutinį atlyginimą, per šiuos metus vien dėl šių darbuotojų sumokamų mokesčių biudžetas ir „Sodra“ būtų gavę papildomai apie 1 mlrd. litų. Dar kartą paminėsiu, kad jei tai būtų atlikta naudojant ES paramą, šiluma per šį laikotarpį vidutiniškai būtų atpigusi 25 procentais. Tai, beje, taip pat nesunku patikrinti, palyginus, kiek dabar už šilumą moka mažesni Lietuvos miestai, kurie, pereidami prie biokuro, pasinaudojo ES parama.

Didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Vilnius ir Kaunas, nepaisant to, kad vien dėl masto ekonomijos juose kainos turėtų būti mažesnės, šiluma šių metų sausį kainavo 29,33 ir 31,47 cento už 1 kWh, o mažyliuose, kurie daugiausia naudoja atsinaujinančius išteklius, tai yra Tauragėje, Ignalinoje, Radviliškyje, Molėtuose, Utenoje, Širvintose, Šilalėje, Varėnoje ir Birštone, šiluma kainavo nuo 20,44 iki 22,56 cento už 1 kWh. Taigi Vilnius ir Kaunas, degindami „Gazprom“ dujas, ne tik nesukūrė tūkstančių naujų darbo vietų, bet iš gyventojų kišenių per šį laikotarpį išsiurbė ir per „Gazprom“ tarpininkus į Rusiją išsiuntė kelis milijardus litų daugiau, nei gyventojai būtų išleidę, jei pasinaudojus ES parama, būtų pereita prie biokuro ir kitų atsinaujinančių išteklių. Ir vėl tie keli milijardai, kurie buvo atimti už brangesnį šildymą, sumažino didžiųjų miestų vartojimo potencialą, darbo vietų skaičių ir mokestines pajamas, kurias būtų gavęs biudžetas ir „Sodra“ dėl šių pinigų cirkuliavimo Lietuvos ekonomikoje.

Lietuvoje yra ir dar keli smulkesni sisteminiai iškraipymai, darantys žalą mūsų ekonomikos potencialui, tačiau vien išvardytųjų – prichvatizacijos, ydingos mokesčių sistemos, energetinio priklausomumo nuo Kremliaus – pakanka, kad galėtume suvokti, kodėl Lietuva skolinga 40 mlrd. litų daugiau nei Estija, o vidutinis darbuotojų atlyginimas yra trečdaliu mažesnis nei Estijoje. Tačiau oligarchų skaičiumi ir Kremliaus interesams atstovaujančių energetikų pelnu bei tiems patiems interesams atstovaujančių politikų gerove estus lenkiame į vienus vartus.

Klestinčios Lietuvos vizija prieš stambiojo kapitalo sąjungą

Nuo nepriklausomybės atgavimo leidę nomenklatūros atstovams primesti jiems naudingą laisvosios rinkos sampratą, ir šiandien leidžiame stambiajam kapitalui, kurio didelė dalis susijusi su Rusija, tarpti išnaudojant Lietuvos visuomenę. Nesinori šiame kontekste minėti Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI), kurio dalis buvusių darbuotojų yra mano draugai, tačiau būčiau neobjektyvus, jei nepaminėčiau, kad šio instituto skleidžiama ideologija labai glaudžiai susijusi su jo rėmėjais.

Jokiu būdu nekaltinu LLRI, greičiau kaltinu tuos rėmėjus, kurie, kaip ir didelė dalis Lietuvos verslininkų, remia tik tą ekonominę ideologiją, kuri jiems naudinga. Todėl LLRI atstovai, norėdami gauti paramą ir išlikti, mano nuomone, tiesiog priversti skleisti tam tikrą ideologiją. Priešingu atveju kapitalas, užsakantis muziką, rastų kitų atlikėjų. Įvardydamas kelis LLRI rėmėjus ir jiems naudingas nuostatas, jokiu būdu nesiekiu ko nors įžeisti, nes priešų ir taip užtenka, tiesiog noriu pademonstruoti, kokias jėgas vienija dabartinė laisvosios rinkos samprata.

LLRI atstovai yra labai nuoseklūs pesimistai, kai kalbama apie investicijas į tas sritis, kurios mažintų Lietuvos energetinį priklausomumą nuo Rusijos šilumos ir elektros gamybos sektoriuose. Tikriausiai atsitiktinumas, kad tarp LLRI auksinių rėmėjų kolegijos narių (toliau juos vadinsiu tiesiog nariais) įrašyta „Lukoil Baltija“, o tarp sidabrinių – „Dujotekana“ ir „INTER RAO Lietuva“. LLRI niekada nesijaudino dėl prichvatizacijos, atvirkščiai – visą laiką nuosekliai pritaria tolesniam privatizavimo procesui, todėl tikriausiai neverta stebėtis, kad vienas iš dviejų deimantinių narių yra kelias Lietuvos įmones privatizavęs koncernas „Achemos grupė“.

Analizuojant sąrašą, į akis negali nekristi kitos verslo galiūnės, kuri savo kapitalą padidino privatizuodama cukraus fabrikus ir Vakarų skirstomuosius tinklus, kuklumas. „Vilniaus prekyba“, kaip ir kita su šia grupe siejama bendrovė – „Maxima LT“, kukliai pasislėpė tarp sidabrinių narių, o šiai įmonių grupei priklausanti „Eurovaistinė“ puikuojasi tarp auksinių narių. Gal neverta stebėtis, kad su tokiais nariais LLRI noras pakovoti dėl konkurencinės aplinkos, mažinančios stambiųjų prekybos įmonių dominavimą, lygus nuliui.

Žvelgiant toliau ir bandant suvokti, kodėl LLRI taip įnirtingai priešinasi nekilnojamojo turto mokesčiui, verta paminėti, kad tarp sidabrinių narių yra tik dvi bendrovės, prie kurių įrašyta nekilnojamasis turtas: „Baltisches Haus“ ir „City Service“, o tarp gintarinių narių puikuojasi dar trys gerai žinomos bendrovės: „Eika“, „YIT Kausta“ ir „Vilsota“. Beje, tokie galiūnai kaip koncernas „MG Baltic“, LLRI auksinis narys, taip pat užsiima gyvenamųjų namų statyba.

Galima ir toliau vardyti LLRI narius, tokius kaip sidabrinio nario statusą turintis labdaros ir paramos fondas „Viltis-Vikonda“ ar tokį pat statusą turinti „Ūkio banko investicinė grupė“, tačiau esmė nesikeis – šiame sąraše atstovaujama beveik visam Lietuvos stambiojo kapitalo elitui, netgi tiems, kurie įvardijami kaip oligarchai ar kaip Rusijos energetikų interesų atstovai. Tai ir vėl rodo, kad šios verslo grupės puikiausiai supranta, jog šiuo metu vyraujanti laisvosios rinkos samprata, išlaisvinanti kapitalą ir nukreipianti pajamas jiems naudinga kryptimi, yra jų galios pagrindas. O įgyvendinant mūsų redakcijos siūlomą ekonominę doktriną, dalis pinigų, atitenkančių stambiajam kapitalui, ir dar didesnė dalis pinigų, iškeliaujančių į Rusiją, būtų paskirstyta daug platesniems Lietuvos visuomenės sluoksniams. Taip būtų sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų, sumažėtų emigracija ir socialinė atskirtis, į Lietuvos piliečių šeimas grįžtų pasitikėjimas mūsų valstybe.
Siekiant šio tikslo būtina kuo skubiai skirti ES lėšų didžiųjų miestų perėjimui prie biokuro, taip per kelerius metus sumažinti vartotojų išlaidas šildymui ir sukurti apie 10 tūkst. naujų darbo vietų atsinaujinančių išteklių energetikos bei kituose sektoriuose. Tuo pat metu būtina stengtis išsiderėti su „Hitachi“ bei partneriais Latvijoje ir Estijoje Lietuvai kuo naudingesnes naujosios AE statybos sąlygas. Siekti, kad vos pastatyta AE iš karto gamintų elektrą, kuri būtų konkurencinga Baltijos ir Šiaurės šalių energetikos rinkoje – tai leistų naujajai AE dirbti pelningai ir dalį pelno pervesti į biudžetą. Be to, statant ir jau pastačius AE bei su ja susijusiuose sektoriuose bus sukurta apie 5 tūkst. naujų darbo vietų, kurios teigiamai veiks tiek mokesčių surinkimą, tiek bendrą ekonominį klimatą.

Iš karto po rinkimų būtina, kad šiuo metu pasyviai į mokesčių aplinkos keitimą reaguojanti prezidentė ir naujoji dauguma patvirtintų mokesčių reformos matmenis, kad būtų pakeistas mokestinis balansas, panaikintos mokesčių lengvatos kapitalui ir mažinamas darbo jėgos apmokestinimas. Mokesčių naštos koregavimas turi būti susijęs su išsivysčiusiose Vakarų valstybėse galiojančia mokesčių praktika, taip turi būti siekiama įgyvendinti nacionalinius Lietuvos tikslus. Atlikus mokesčių korekcijas, darbo pajamų iki 1 tūkst. litų apmokestinimas turi gerokai sumažėti. Papildomos didelės mokesčių lengvatos turi būti taikomos šeimoms, auginančioms vaikus, o neapmokestinamų arba labai menkai apmokestinamų pajamų, kurias generuoja kapitalas, turi nebelikti.

Šį procesą turėtų palengvinti tai, kad, artimiausiais metais kryptingai einant energetinio nepriklausomumo keliu, tiek Lietuvos BVP, tiek vidutinis darbo užmokestis turėtų augti. Deja, tikėtina, kad šių pajamų, siekiant svariai sumažinti darbo žmonių mokamus mokesčius, neužtektų, todėl vertėtų svarstyti nekilnojamojo turto bei automobilių apmokestinimą, kuris ir vėl turėtų būti nustatytas atsižvelgiant į šeimos bei valdomo turto vertės dydį. Nekilnojamojo turto atveju turėtų būti taikomas neapmokestinamasis minimumas kiekvienam šeimos nariui, o pats mokestis pirmaisiais metais turėtų būti minimalus, kad visuomenė per kelerius metus prie jo prisitaikytų.

Automobilių apmokestinimas turėtų būti susijęs su verte ir prasidėti nuo 1 proc. bei siekti 3 ar daugiau procentų jo vertės. Dar kartą norisi pabrėžti, kad visi šie mokesčiai būtini tik tam, kad kartu su pajamomis, gaunamomis iš ekonomikos augimo, būtų galima sumažinti gyventojų pajamų mokestį ir „Sodros“ mokestį dirbantiems bei vaikus auginantiems žmonėms. Šių mokesčių įvedimas siekiant kitų tikslų būtų nepateisinamas ir dar labiau nuskurdintų visuomenę. Tokios mokesčių reformos ekonominis tikslas būtų perskirstyti mokestinę naudą, šiuo metu gaunamą nedidelės stambiojo kapitalo atstovų grupės Lietuvoje ir Rusijoje, dirbantiems bei vaikus auginantiems Lietuvos žmonėms ir taip gerokai padidinti visuomenės perkamąją galią, pagyvinti vartojimą bei sukurti prielaidas atsirasti naujoms darbo vietoms. Netiesioginis tokios reformos tikslas būtų dar svarbesnis – sugrąžinti į Lietuvą socialinį teisingumą, sukurti realias prielaidas, kad atsigautų darbo rinka, ir realiais darbais, o ne žodžiais apginti Lietuvos piliečių bei valstybės interesus.

Nors šiuo metu galiojanti ekonominė sistema privertė emigruoti beveik 0,5 mln. Lietuvos žmonių, užkrovė ant mūsų pečių 40 mlrd. litų skolą ir sunaikino šviesios, kuriančios bei klestinčios Lietuvos viziją, šiandien mes dar galime viską pakeisti, tik turime liautis tikėti pasakomis ir pasistengti į valdžią išsirinkti žmones, atstovaujančius ne stambiojo kapitalo, ypač ne V. Putino, interesams.

Source: delfi.lt

Lietuvos užsienio reikalų viceministrė Asta Skaisgirytė Liauškienė renginyje pažymėjo, kad Lietuvos Vyriausybė, įgyvendindama ,,Globalios Lietuvos“ programą, siekia kurti sąlygas užsienio lietuviams įsitraukti į Lietuvos valstybės gyvenimą, paskatinti „protų apykaitą“.

Pasak A. Skaisgirytės Liauškienės, vienas pagrindinių šio tyrimo siekių buvo išanalizuoti užsienio valstybių patirtį ir pasiūlyti galimus mechanizmus bei priemones efektyvesniam diasporos potencialo pasitelkimui valstybės gerovei kurti.

Tyrimo autoriai – mokslininkų grupė, kuriai vadovavo Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo katedros docentas Dangis Gudelis.

Vykdant tyrimą buvo atlikta Airijos, Škotijos, Graikijos, Portugalijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos diasporos politikos lyginamoji analizė. Taip pat paimti interviu iš skirtingų Lietuvos diasporos grupių atstovų siekiant nustatyti šių grupių galimybes dalyvauti Lietuvos gyvenime ir kuriant šalies gerovę. Tyrime taip pat buvo siekiama identifikuoti veiksnius, trukdančius diasporai įsitraukti į Lietuvos gyvenimą.

Anot mokslininkų, galima daryti išvadą, kad viena iš pagrindinių diasporos įtraukimo į valstybės gyvenimą politikos krypčių turėtų būti profesionalų tinklų telkimas. Tai patvirtino ir Europos Sąjungos šalių narių gerosios praktikos ir diasporos ekspertų interviu analizė. Lietuva galėtų pasinaudoti Airijos ir Škotijos, kurios politiką diasporos atžvilgiu formuoja pasitelkdamos profesionalų ir kitus diasporos tinklus, patirtimi.

Visą tyrimą galima rasti Lietuvos Vyriausybės tinklalapyje (spausti čia).

Tyrimas buvo finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų.

Source: urm.lt

Man ši popietė primena vieną vakarą Washington, DC, kai tuometinis Lietuvos Respublikos ambasadorius JAV Vygaudas Ušackas pakvietė Kongreso narį Thaddeus McCotter ir mane į LR ambasadą, į medalių JAV senatoriui John McCain ir Joe Biden, dabartiniam JAV viceprezidentui, įteikimą. Tada Biden sakė: ,,Aš daug metų eidavau į Vasario 16osios minėjimus Wilmington, Delaware, ir matydavau moteris su lietuviškais tautiniais drabužiais, [pasipuošusios] gintaro karoliais, ir beveik su liūdesiu į jas žiūrėdavau, nes niekada negalvojau, jog Lietuva kada nors bus laisva.” Kai mes dalyvaujame tokiuose kaip šis minėjimas, kai senatoriai ir kiti tai įvertina, tai yra labai svarbu. Ačiū Jums, kad atvykote.

Nors iš pirmo žvilgsnio Lietuvos politinis vaizdas atrodo ramus: išeivijos lietuviai lanko Lietuvą, gimines ir draugus, džiaugiamės dainų ir šokių šventėmis, esame laimingi, kad laimime medalius krepšinyje, tačiau reikia pastebėti, kad tai – tik išorė, į kurią, nors ir šiek tiek sustingusią, negalima nekreipti dėmesio. Mes buvome pripratinti nuo Šaltojo karo laikų sėdėti Maskvos kailyje. Matėme pėstininkus, kariuomenę, ginklus, raketas ir komunistinės propagandos mašineriją. Šiandien grėsmės yra subtilesnės: energetinis šantažas, kibernetiniai įsilaužimai, oligarchai, Kremliaus pinigai, karo pratimai prie Lietuvos sienos. Didelę grėsmę kelia dideli pinigai. Šiandien Maskvoje yra 286 milijardieriai (angl. billionaires), daugiau nei New York mieste ar kai kuriose kitose pasaulio šalyse. Turint tiek pinigų, gal ir kaimynus galima nusipirkti? Tad nors šių dienų grėsmė galbūt atrodo kitaip, bet vis tiek reikia būti pasiruošusiems apsisaugoti ir stebėti, kas darosi Lietuvoje.

Tad kokie yra šių dienų iššūkiai? Tuoj po 2008 metų Gruzijos užpuolimo Breste, Baltarusijoje, vyko pirmos karinės pratybos, kuriose dalyvavo 15,000 rusų ir 6,500 baltarusių. Taip pat porą kartų karinės pratybos vyko ir Kaliningrade. Antrose pratybose dalyvavo 10,000 rusų kareivių, priklausančių žemės ir jūros pajėgoms. Žinovai aiškina, kad tų pratybų tikslas buvo parodyti NATO, jog Rusija tebelieka gyvybinga ir galinga jėga šiame regione. Bendradarbiavimas su Baltarusija turėjo parodyti, kad ji priklauso Rusijos sferai.

Antra – Kaliningrado militarizacija. Kaliningrado sritis istoriškai turėjo [sutelkusi] vieną didžiausių karo įrengimų ir ginklų kiekį Europoje, skaičiuojama, kad ten dabar yra apie 12,000 rusų karių. Kaliningrade yra Rusijos laivyno ,,Baltija” centras ir kelios aviacijos bazės. 2009 metais ten buvo įrengta priešraketinio radaro sistema.

Trečia, kibernetiniai įsilaužimai (angl. cyberwarfare). Sausio 27 dieną buvo užpulta Lietuvos banko informacinė sistema, sugadinta interneto svetainė, nukentėjo kitos banko paslaugos. Anksčiau buvo nukentėję kiti valstybės svarbūs internetiniai ryšiai. Kitas didelis kibernetinis išpuolis Lietuvoje įvyko 2008 metų birželio mėnesį, kai po Lietuvos priimto sprendimo uždrausti sovietinius simbolius, sulyginant juos su nacių simboliais, sutriko 300 internetinių svetainių.

Turbūt Amerikoje geriausiai žinomas 2007 metų atvejis, kai kibernetiniai įsilaužimai buvo nukreipti į Estijos valdžios ir žiniasklaidos internetines svetaines, taip keršijant už sovietinio bronzinio kario statulos, kuri priminė sovietų „išlaisvinimą” Taline, perkėlimą. Visi šie puolimai turi tikslą. Rusija siunčia žinią ir bando pasitikrinti, ar sugebės pakenkti finansų, kariniams ir verslo ryšiams, kurie palaikomi internetu.

Kitas klausimas yra energetinis šantažas. Rusija tebenaudoja energijos šaltinius kaip lengvo pobūdžio ginklą. Rusijos lėšomis statomos dvi atominės jėgainės Baltarusijoje ir Kaliningrade, abi – netoli Lietuvos sienų. Šios dvi jėgainės, kontroliuojamos Kremliaus, Rusijos oligarchų, sumažina kitų energijos šaltinių kūrimo galimybę regione. 2005 metais Vladimir Putin su Gerhard Shroeder pasirašė 6 bilijonų dolerių sutartį nutiesti dujų vamzdyną Baltijos jūra iš St. Petersburg iki Vokietijos. Keletą metų prieš Gruzijos karą Rusijos naftos įmonė ,,Gazprom” išleido šimtus milijonų dolerių nutiesti vamzdžius į Osetiją, kur rusai yra mažuma. Yra daug tokių atvejų, kai matome, jog rusai pasitelkia energetiką, siekdami įgyti daugiau politinės jėgos prieš Lietuvą, prieš Europą.

Kitas dalykas – artimasis užsienis (angl. „The near abroad”). Vienoje iš savo kalbų Rusijos užsienio reikalų ministras Andrei Kozyriov Pabaltijį pavadino artimuoju užsieniu, taip pareikšdamas Rusijos teisę primesti savo įtaką šiam regionui. 2008 metais Rusijos prezidentas Vladimir Putin pareiškė pasauliui, kad visas šis regionas priklauso Rusijos įtakos sferai ir yra strategiškai būtinas Rusijai.

Kartą teko skristi kartu su Kongreso nariu McCotter į Londoną, kur jis turėjo kalbėti Lordų rūmuose. Mes ten sutikome Rusijos užsienio reikalų ministrą, kuris priklauso partijai ,,Rodina” (The Motherland). Ministras pažvelgė tiesiai mums į akis ir pasakė, kad Pabaltijo kraštai priklauso Rusijai.

Amerikos politikos mokslininkas Yoshihiro Francis Fukuyama savo knygoje „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus” (angl. ,,The End of History and the Last Man”) teigia, kad sovietų komunizmo žlugimas reiškia ideologinės kovos pabaigą. Jis tai pavadino istorijos pabaiga, kada demokratija tapo galutine žmonijos valdymo forma. 2008 metais istorikas Robert Kagan parašė knygą ,,Svajonių pabaiga, istorijos sugrįžimas” (angl. ,,End of Dreams, Return of History”). Jo nuomone, autokratai mokosi ir prisitaiko. Taip Rusijos ir Kinijos autokratai sugalvojo žmonėms leisti vien tik ekonominę veiklą, nesuteikiant politinės laisvės. Jie suprato, kad žmonės, darantys pinigą, nekiš nosies į politiką, ypač žinodami, jog jos gali būti prispaustos. Kagan įsitikinęs, kad Rusija kaip valstybė gali atsisakyti ekonomikos strategijos, bet jos kultūrinis paveldas yra priešingas liberaliai demokratijai. Rusijos viešosios nuomonės tyrimų centro atlikta apklausa, kuri buvo daryta prieš dvejus metus, rodo, kad 72 proc. Rusijos žmonių labiau vertina tvarką nei demokratiją, ir bendrai jie menkai vertino laisvą spaudą, laisvą rinką, religinę laisvę ir t.t.

Ką tai reiškia Lietuvai ir ką tai pasako apie mūsų politiką? 2006 m. JAV viceprezidentas Dick Chaney, viešėdamas Vilniuje, pasakė: „Mus jungia bendri idealai. Šių dienų pasaulyje yra aišku kad mūsų vertybės ir strateginiai siekiai yra panašūs, net tokie patys.” Chaney patvirtino NATO narystės penkto straipsnio garantiją, kad įsiveržimas į Lietuvą būtų laikomas įsiveržimu į Ameriką.

Bet daug kas greitai keičiasi ir politikoje. Praėjus tik keletui mėnesių po Rusijos įsiveržimo į Gruziją, JAV prezidentu buvo išrinktas Barack Obama. JAV užsienio reikalų ministrė Hillary Clinton į susitikimą su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergej Lavrov atsinešė žaislą – mygtuką, kuris vadinosi „reset button”, kad būtų galima tą mygtuką paspausti, tuomet viskas prasidės iš naujo. Po to imtasi raketų skydo Rytų Europoje nusilpninimo. Obama administracija šią žinią paskelbė, Lenkijai minint 70 metų nuo sovietų užpuolimo. Tad išvada tokia: per visą Rusijos istoriją visuomet matyti etapai: pirma vyksta pertvarkos, po jų seka autoritarizmas, vėl pertvarkų metas, ir vėl autoritarizmas. Taip buvo caro laikais, taip buvo komunistų laikais, taip yra ir dabartiniais laikais.

Šiuo metu Rusijoje vyksta demonstracijos prieš Putin dėl rinkimų nesklandumų. Kūčių dieną buvo – 17 laipsnių Celsijaus šalčio, bet Maskvos aikštėje, prie Kremliaus, vis tiek susirinko 50,000 demonstrantų. Panašios demonstracijos vyko per visą Rusiją 70 miestų. Pertvarkų trokštantys rusai tikrai yra nepatenkinti dėl rinkimų nesklandumų, bet [tuo pat metu] vyksta didelis pasipriešinimas prieš autoritarinį Putin valdžios valdymą.

Gegužės mėnesį Čikagoje vyks NATO susitikimas, kur bus kalbama apie Afganistano ir Kosovo misiją, bus vertinama, ar NATO turi tinkamą jėgų pusiausvyrą. Tik prieš kelias savaites, sausio 19 d., Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir NATO vadovas Anders Fogh Rasmussen išplatino pranešimą žiniasklaidai, kad Lietuva ir NATO ragina rusus pripažinti naują istorinę padėtį ir suprasti, kad Europa ir NATO nepuls Rusijos. Prezidentė susirūpinusi Kaliningrado militarizacija ir rusų kariniais manevrais prie Lietuvos sienos. Yra ir gerų žinių iš NATO. Aljansas sutinka iki 2018 metų tęsti NATO oro policijos misiją Baltijos kraštuose, nes kartas nuo karto rusų lėktuvai įskrenda į Baltijos šalių oro erdvę.

Nors čia iškėliau tam tikras politines problemas, raginu visus pasidžiaugti Lietuvos nepriklausomybe. Lietuva yra laisva, o jos kultūra – gaji. Vakar pasižiūrėjau į ,,Lietuvos vyčių” tinklalapį ir apsidžiaugiau, kad penktos kartos Pennsylvania lietuvių angliakasių palikuonys dar švenčia lietuvybę. Ir kad visa Lietuvos išeivija dirba, rašo, vysto visuomeninę veiklą, moko vaikus lietuviškose mokyklose, vadovauja organizacijoms. Šių žmonių darbai yra nepaprastai reikšmingi ir naudingi – jie išlaikys Lietuvos išeivijos lietuvišką kultūrą.

Lietuvos išeivija gali prisidėti, prie Lietuvos politinio gyvenimo ne mokydama, bet išlaikydama glaudžius santykius su savo valstijos vadovais, pavyzdžiui, per senatorių Mark Kirk. Tačiau būtų svarbiau išlaikyti išeivijos kultūrą, kad mūsų visuomenė būtų Lietuvos užnugaris, jeigu tarptautiniai santykiai pasisuktų nepalankia Lietuvai kryptimi.

Andrius Anužis – ,,New Centurion” prezidentas, Statybininkų sąjungos vykdantysis direktorius, Amerikos lietuvių respublikonų federacijos pirmininkas, Amerikos lietuvių tarybos narys, buvęs Kongreso nario McCotter įstaigos vyr. vedėjas, Kongreso nario Mike Rogers vyr. padėjėjas Washington, DC.

Užrašė Dalia Cidzikaitė

Lenkijos ambasadorius prie NATO sako, kad Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas nevykti į Varšuvą aptarti NATO klausimų su Baltijos šalių ir Lenkijos prezidentais gali susilpninti bendrą poziciją. Tuo tarpu Lietuvos Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Vytis Jurkonis teigia, kad bendriems tikslams labiausiai kenkia lenkų pusės mėginimai suplakti dvišales problemas su regioniniais klausimais.

„Lietuvos nedalyvavimas kuriant bendrą strategiją kažkiek susilpnina mūsų poziciją, kadangi šio regiono šalys yra NATO pasienyje, todėl turi bendrus tikslus. Pirmiausiai, privalome siekti, kad pavojaus atveju Aljansas automatiškai imtųsi veiksmų, išplaukiančių iš 5 straipsnio”, – dienraščiui „Rzeczpospolita“ sakė Marekas Nowakowskis.

Bloga „lietuvių taktika“?

Lenkijos Prezidentūros atstovai sako, kad sunkumai susiję su „lietuvių taktika“. Pasak Lenkijos prezidento nacionalinio saugumo biuro vadovo generolo Stanislawo Kozejaus, visi NATO sprendimai privalo būti priimami taip, kad nesusilpnėtų gynybinė Aljanso funkcija.

Jo nuomone, Lietuva, kuri ignoravo viršūnių susitikimą Varšuvoje, taip pat pritaria šiam tikslui.

„Nėra konflikto su Lietuva. Sunkumai greičiau siejasi su lietuvių taktika dėl pokalbių būdo apie šiuos tikslus ir jų siekimą Aljanso susitikime”, – teigia S. Kozejus.

Po susitikimo su Baltijos šalių vadovais, į kurį atvyko Latvijos ir Estijos prezidentai, Lenkija inicijuoja ir bendrą Vyšegrado pareiškimą. Pasak „Rzeczpospolitos“, Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija kreipsis į JAV su prašymu išsaugoti savo dalyvavimą Europos saugume, o Europos sąjungininkus – ryžtingai stiprinti savo gynybines galias.

„NATO, kuris siejasi glaudžiais ryšiais tarp Šiaurės Amerikos ir Europos, pasireiškiančiais kolektyvinės gynybos pamatais, išliks mūsų saugumo garantas”, – rašoma deklaracijoje, kurios ištraukas skelbia „Rzeczpospolita”.

Vyšegrado grupės nuomone, apie Aljanso patikimumą ir jo gynybines galias pirmiausiai liudys NATO greitojo reagavimo pajėgos. Todėl dokumento autoriai kviečia, jog ateinančių metų manevrai „Steadfast Jazz” Lenkijoje ir Baltijos šalyse vyktų dalyvaujant visoms greitojo reagavimo pajėgoms ir naudojant kovinę amuniciją.

Deklaracija, pavadinta „Atsakomybė už stiprų NATO“, bus paskelbta per ES užsienio reikalų ir NATO gynybos ministrų susitikimą Briuselyje.

V.Jurkonis: Lenkija irgi elgiasi nesolidžiai

RESC analitikas, politologas V. Jurkonis nesutinka su Lenkijos ambasadoriaus prie NATO teiginiu, esą nevykdama į Varšuvą pasitarti prieš Čikagos susitikimą Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė silpnina Baltijos šalių ir Lenkijos pozicijas Aljanse. Jo teigimu, nors pats nevykimas į Varšuvą dialogo neskatina, tačiau labiausiai bendriems tikslams, anot V. Jurkonio, kenkia faktas, jog Lenkija regioniniu požiūriu svarbų klausimą – oro policijos misiją – susiejo su dvišalėmis Lietuvos ir Lenkijos problemomis.

„Esminis klausimas yra tas, ar Lenkija, dvišalių santykių problemas supriešindama su regioniniu bendradarbiavimu, stiprina NATO. Be abejonės, prezidentės nevykimas neskatina jokio dialogo, bet, kita vertus, pradedant dialogą suinteresuotos turi būti visos pusės. Ir jeigu viena iš tų pusių, kaip Lenkija, per regioninį bendradarbiavimą ar oro policijos misiją bando paveikti dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius, tada kyla klausimas, ar Lenkija, kaip didžiausia regiono valstybė, elgiasi atsakingai?“ – teigė politologas.

V. Jurkonis taip pat sako, kad šiuo atveju į nežinią įstumiamos ir kitos Baltijos valstybės – Latvija ir Estija – kurios yra priverstos kentėti dėl pašlijusių Lietuvos ir Lenkijos santykių.

„Aš manau, kad iš abiejų pusių – tiek Lietuvos, tiek Lenkijos – yra ženklų apie nenorą kalbėtis. Čia reikia pripažinti abiems pusėms“, – pridūrė analitikas.

Jo teigimu, niekas neneigia, kad dvišaliuose santykiuose esama neišspręstų problemų, bet, anot V. Jurkonio, dėl jų reikia kalbėtis tiesiai, o ne bandyti spręsti aplinkiniais keliais – pavyzdžiui, keliant abejones dėl Baltijos šalių oro policijos misijos, kuri Lietuvai, Latvijai ir Estijai yra be galo svarbi saugumo požiūriu.

„Buvo išsakytas ir viešas kaltinimas, kad Lietuva esą vengia mokėti papildomas išlaidas už oro policijos misiją. Tada kyla klausimas, o kodėl tik Lietuva vengia? Tarsi šitame dalyke nebūtų Latvijos ir Estijos. Kitaip tariant, žaidimas iš Varšuvos pusės irgi pakankamai keistas. Ir man atrodo, kaip regiono lyderei tai yra nesolidu“, – teigė politologas.

Prezidentūra: sprendimai svarstomi Briuselyje, o ne Varšuvoje

Savo ruožtu Lietuvos prezidentūros nuomone, NATO sprendimai svarstomi Briuselyje, o ne Varšuvoje.

„NATO šalių saugumo klausimai priimami visų 28 šalių narių sutarimu. Kaip tik šiandien tokie sprendimai numatomi Briuselyje, NATO būstinėje vykstančiame Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministrų susitikime. Priimti sprendimai galutinai bus patvirtinti NATO viršūnių susitikime Čikagoje, o ne Varšuvoje,“ – teigiama DELFI atsiųstame prezidentės spaudos tarnybos komentare.

DELFI primena, kad užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis ir krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė balandžio 18-19 dienomis Briuselyje dalyvaus neformaliame NATO šalių užsienio reikalų ir gynybos ministrų susitikime. Diskusijose bus aptartas NATO vaidmuo Afganistane po 2014 metų, tariamasi su Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (ISAF) misijoje dalyvaujančiais partneriais, apžvelgta pasiruošimo NATO šalių vadovų susitikimui Čikagoje eiga, kiti Aljanso gynybos politikos klausimai.

Source: delfi.lt

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė teigia, jog NATO gynybos ministrų susitikime dalyvaujantys Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovai pažadėjo kolegoms Aljanso viršūnių susitikime Čikagoje paskelbti tai, kaip bus didinama finansinė parama Baltijos šalyse vykdomai oro policijos misijai po 2014 metų.

“Kalbantis su partneriais ir žiūrint į perspektyvą iškilo mintis, kad turėtume dar sukonkretinti mūsų pačių indėlį ir šįryt susitikę mes, visi trys Latvijos, Estijos ir Lietuvos atstovai sutarėme, kad šiandien gynybos ministrų susitikime paskelbsime apie tai, kad paspartinsime šitą procesą ir ne 2014 metais, kaip buvo sutarta paskelbsime apie padidinamą indėlį, bet Čikagoje”, – BNS trečiadienio vakarą sakė R.Juknevičienė.

Ji neatskleidė, kiek ir kaip gali būti didinama vadinamoji priimančių šalių paramą oro policija vykdančioms NATO šalių pajėgoms. Pasak jos, dėl dar bus tariamasi.

“Mes nekalbame, ar didinsime tą indėlį. Dabar belieka tik tarpusavyje suderinti kiek, ką konkrečiai ir kokiais principais darysime”, – kalbėjo Krašto apsaugos ministerijos vadovė.

“Aš taip paskelbiau apie tai, kad mes pakeitėme anksčiau sudarytą mūsų pačių planą dėl investicijų į Zoknių oro uostą. Jos buvo numatytos 2013 metais, tačiau nepaisant mūsų problematiško biudžeto mes sudėliojome jį taip, kad šis prioritetas būtų pats svarbiausias ir perkėlėme į 2012 metus 4,5 mln. litų mūsų investicijų iš planuoto 2013 metų biudžeto. (…) Tai yra dalykai, susiję su pastato, kuriame budi partneriai, renovacija”, – dėstė R.Juknevičienė.

Lietuva ketina priimančios šalies paramą nuosekliai didinti ir iki 2015 metų. Šiuo metu trys Baltijos šalys misijai išlaikyti skiria apie 3 mln. eurų, iki 2015 ši parama padidės iki 4 mln. eurų. Visos trys šalys prie misijos išlaikymo prisideda maždaug po lygiai.

Sąjungininkai Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro erdvę saugo nuo šių šalių įstojimo į NATO, nes jos pačios neturi tinkamų karinių oro pajėgų.

NATO vasarį nusprendė, kad misija bus tęsiama ir po 2014 metų. Artimiausia misijos peržiūra numatyta 2018-aisiais. Aljanso šalys nori, kad Lietuva, Latvija ir Estija prisiimtų daugiau misijos vykdymui tenkančių finansinių įsipareigojimų.

Šiuo metu Baltijos šalyse NATO oro policijos misiją atlieka Vokietijos karinės oro pajėgos.

Source: delfi.lt