baltarusijos AE 1 200x150Tai yra II-oji straipsnio „Baltarusija – ES, Rusijos ir Kinijos žaidimų aikštelė dalis. Pirmoje straipsnio dalyje buvo pateikti pagrindiniai Baltarusijos energetikos sistemos bruožai, aptarti šalies naftos bei dujų sektoriai ir paminėta, kurios šalys daro daugiausia įtakos energetikai Baltarusijoje. Šioje dalyje nagrinėjamas Baltarusijos elektros sektorius, išskiriamas Astravo AE projektas ir aptariamos jo perspektyvos.

Baltarusija, kaip ir Lietuva, priklauso Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos elektros perdavimo tinklų žiedui BRELL. Šiuo metu veikiančios elektros perdavimo linijos jungia šią šalį su dviem kaimynėmis – Lietuva ir Rusija. Taip pat viena elektros perdavimo linija Baltarusijoje yra nuvesta per Lenkijos sieną į šios šalies teritoriją, tačiau dabar neveikia. Be to, baltarusiai turi kelias mažai naudojamas jungtis su Ukraina. Mūsų kaimynų jungtys su Rusija yra didžiausios galios, o štai su Lietuva elektros laidumo galia greičiausiai mažės, nes Lietuva yra tvirtai apsisprendusi per artimiausią dešimtmetį prisijungti prie kontinentinės Europos tinklų. Tai suprasdami baltarusiai pastaruoju metu aktyviai tiesia naujas elektros linijas vakarinėje šalies dalyje, taip sudarydami elektros perdavimo tinklų žiedą regionuose palei Lietuvos sieną. Pagal dabartinius Lietuvos planus su Baltarusija liks vienintelė aukštos įtampos elektros jungtis Alytus–Gardinas. Nors kitos trys linijos irgi galėtų funkcionuoti, tam pasienyje reikalingi brangūs nuolatinės srovės keitikliai. Jeigu kaimynai sėkmingai didins savo elektros gamybos galią ir matys galimybę prekiauti elektra su Lietuva, naujų keitiklių statybos tarp Lietuvos ir Baltarusijos klausimas būtų svarstytinas.

Kaip jau buvo minėta pirmoje straipsnio dalyje, devynis dešimtadalius šaliai reikalingų dujų Baltarusija importuoja iš Rusijos. Elektros gamyboje dujinės elektrinės generuoja daugiau kaip keturis penktadalius visos pagamintos energijos, o jos šalis pasigamina apie 32 TWh, taigi išnaudoja tik kiek daugiau nei trečdalį visų savo elektros gamybos pajėgumų. Pagal Baltarusijos energetikos strategiją 2011–2020 m. kaimynai turėtų pasistatyti naują 1000 MW elektrinės galios akmens anglių elektrinę, 2400 MW galios branduolinę jėgainę, vėjo elektrinių, kurių galia sieks 300 MW, ir hidroelektrinių, kurių bendra galia bus 120 MW. Jeigu visi šie tikslai būtų pasiekti, Baltarusija priklausomybę nuo rusiškų dujų gaminant elektros energiją sumažintų nuo 80 proc. 2009 m. iki 55 proc. 2020 metais. Lietuvai iš šių planų aktualiausias yra branduolinės jėgainės statybos klausimas, jį toliau ir aptarsiu detaliau.

Baltarusijos branduolinės jėgainės projekto pradžia

Baltarusijoje dar iki Černobylio AE avarijos buvo statomas VVER-1000 reaktorius, tačiau šios statybos 1988 metais buvo nutrauktos. Po Baltarusiją stipriai paveikusios Černobylio avarijos praėjus lygiai 20 metų, 2006 m. viduryje šalis priėmė sprendimą statyti 2000 MW galios branduolinę jėgainę su suslėgto vandens reaktoriais šalies rytuose esančioje Mogiliovo srityje, kurioje yra sutelkta didelė dalis Baltarusijos pramonės. Buvo skaičiuojama, kad elektra branduolinėje jėgainėje bus gaminama dvigubai pigiau negu naudojant rusiškas dujas šiluminėse elektrinėse. Elektrinės vietai buvo pasirinktos dvi galimos aikštelės. Paskelbus reaktoriaus technologijos tiekėjo konkursą, jame paraiškas pateikė rusų kompanija „Atomstrojeksport“, amerikiečių „Westinghouse-Toshiba“ ir prancūzų „Areva“. Taip pat buvo pateiktas ir kinų „Guangdong“ branduolinės energetikos korporacijos siūlymas. Kaip tinkamiausias variantas buvo pasirinkta rusų kompanija. 2007 m. prezidento dekretu buvo duota pradžia inžineriniams darbams ir konkrečios aikštelės parinkimui. Be dviejų aikštelių Mogiliovo srityje, kaip dar vienas galimas variantas atsirado Astravo aikštelė, kuri 2008 m. gruodį ir buvo pasirinkta nepaisant Lietuvos protestų. Tas pats dekretas nurodė, kad projekto branduolinės ir radiacinės saugos reikalavimai turi atitikti tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) taikomus standartus.

2009 m. buvo pasirinkta reaktoriaus technologija. Planuojama, kad 2019 m. pradžioje Astravo AE pradės veikti VVER-1200 suslėgto vandens reaktorius, antrasis toks pats reaktorius prie elektros perdavimo tinklo planuojamas prijungti 2020 m. pabaigoje. Kalbant apie reaktoriaus technologiją svarbu pabrėžti, kad naujausi rusiški VVER reaktoriai pasižymi analogiškomis saugos sistemomis kaip ir JAV, Prancūzijos ar Japonijos reaktorių technologijos, ir teigti, jog šalia Lietuvos yra statomi eksperimentiniai reaktoriai, nederėtų. Juolab kad analogiškus, tik senesnius ir mažesnės galios reaktorius šiuo metu eksploatuoja tokios šalys kaip Čekija, Slovakija ar Suomija. Kita vertus, net ir turint pačias geriausias branduolines technologijas, tačiau projektų valdymo ir ypač statybų kultūrai esant žemo lygio, sudėtinga kalbėti apie viso branduolinio objekto kokybiškumą ir saugumą.

Beje, kalbant apie Astravo AE branduolinių atliekų tvarkymą reikėtų paminėti, jog Rusija laikosi principo, kad, statant branduolinius reaktorius branduolinio ginklo neturinčiose šalyse, panaudotas branduolinis kuras iš reaktorių eksploatuojančios šalies yra parvežamas į Rusiją, čia perdirbamas išskaidant jį į skirtingo pavojingumo atliekas ir jos galutiniam saugojimui vėl grąžinamos į reaktorių eksploatuojančią šalį (šiuo atveju į Baltarusiją).

Astravo AE finansinės detalės

2011 m. atitinkamos Rusijos ir Baltarusijos institucijos pasirašė paskolos iki 10 mlrd. JAV dolerių sutartį, ji turėtų padengti 90 proc. Astravo AE projekto išlaidų. Projekto parengiamiesiems ir aikštelės paruošimo darbams yra skirta beveik 0,5 mlrd. JAV dolerių – tai sudaro 5 proc. visos reikalingos sumos. Žinant, kad pačios Rusijos elektrinėms ir elektros tinklams atnaujinti reikia milžiniškų pinigų, tampa aišku, jog Astravo AE projekto finansavimo rusų lėšomis ateitis labai priklauso nuo to, kaip Rusijai seksis įgyvendinti savo energetinius interesus Baltijos šalyse, į kurias ir yra orientuota šios branduolinės jėgainės statyba.

Vertindami branduolinės jėgainės konkurencingumą, baltarusiai rėmėsi TATENA agentūros rekomenduojama INPRO analizės metodologija, kuri įvertina projekto ekonomines detales, įskaičiuojant išlaidas infrastruktūrai, branduolinių atliekų tvarkymui, apsaugai nuo branduolinių medžiagų nelegalaus plitimo, fizinei ir aplinkos apsaugai bei išlaidas branduolinei saugai. Analizės rezultatai parodė, kad Astravo AE elektros kaina (JAV dolerio centais) turėtų būti 5,81 ct/kWh (palyginimui: naujos akmens anglių elektrinės elektros energijos kaina būtų 6,52 ct/kWh, gaminama dujinės elektrinės – 6,76 ct/kWh). Jeigu baltarusiams pavyktų pasiekti nurodytą kainą, jie galėtų rimtai svarstyti apie elektros eksportą į Baltijos šalių elektros rinką. Kita vertus, niekas nežino, kokia bus tikroji elektros kaina iki Lenkijos ir Šiaurės šalių išsiplėtusioje Baltijos rinkoje 2020 metais. Taip pat neaišku ir kokia bus galutinė Astravo AE elektros energijos kaina nei kiek galima pasitikėti baltarusių atlikta ekonomine analize.

Kalbant apie Kinijos dalyvavimą Astravo AE projekte reikia paminėti 2009 m. Baltarusijos ir Kinijos pasirašytą bendradarbiavimo branduolinėje medicinoje ir energetikoje sutartį. Paminėtinas ir dar vienas faktas, patvirtinantis Kinijos indėlį į Astravo AE projektą. Praėjusiais metais šiaurės Kinijos energetikos kompanija laimėjo 330 kV elektros perdavimo linijos, prijungsiančios Astravo AE prie elektros perdavimo tinklo, statybos konkursą, o statyba bus finansuojama iš Kinijos „Exim“ banko. Tokios naujienos, nors ir nedaug, stiprina galimybę, kad Baltarusijai pavyks pasistatyti pirmąją branduolinę jėgainę.

Gera Astravo AE pradžia, o toliau?

Sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo. Tačiau pritaikyti šį posakį Astravo AE atvejui vargu ar būtų protinga. Visų pirma todėl, kad projektas, nors pradinė idėja ir buvo pačių baltarusių, tapo visiškai priklausomas nuo Rusijos. Be to, galima teigti, kad Baltijos AE Karaliaučiaus srityje ir Astravo AE yra konkuruojantys projektai, nes Rusija abiem jais siekia tų pačių tikslų Baltijos šalių atžvilgiu. Žvelgiant Rusijos akimis, Astravo AE yra mažiau reikšminga už Baltijos AE, nes ši elektrinė būtų svarbi užtikrinant izoliuotos Karaliaučiaus srities energetinį saugumą, o šios teritorijos karinė svarba Rusijai yra didžiulė. Vis dėlto kol Rusijai plėtojant abu šiuos projektus bus svarbu daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems energetikos procesams, tol bus sunku prognozuoti, kaip bus užbaigtas Astravo AE projektas. Taigi, nors Astravo AE pradžia ir buvo daug žadanti Baltarusijai ir kartu atverianti galimybes platesniam Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimui energetikos srityje, dabartinė situacija yra nevienareikšmė. Viena vertus, atrodo, kad Lietuva beveik nieko negali padaryti, kai Rusija baltarusių rankomis prie pat mūsų sienos stato branduolinę jėgainę. Tačiau, giliau pažvelgus į mūsų ir aplink mus vykstančius energetinius procesus, galime daryti išvadą, kad pirmiausia nuo mūsų pačių priklauso, ar bus šalia mūsų sienų rusiškos branduolinės jėgainės, ar ne. Dabartinė gana neaiški Karaliaučiaus AE situacija yra išprovokuota ir principinio Lietuvos nusistatymo nepirkti elektros energijos iš jos. Galime neabejoti, kad greitu metu sulauksime pasiūlymų ateityje pirkti elektrą ir iš Astravo AE. Ir vėlgi – greičiausiai šis mūsų apsisprendimas turės didelę įtaką Astravo AE projekto ateičiai.

Source: geopolitika.lt