balsuoju copyNe paslaptis, kad Lietuvoje kaip demokratinėje valstybėje valdžios organizacija ir veikla yra grįsta valdžių padalijimo principu ją skaidant į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Visos trys iš jų turi ne tik savo funkcijas, bet ir įtakos svertus likusioms bei priklausomybes nuo jų. Šis principas užtikrina, kad valdžia nebus sutelkta vienose rankose, o tarpusavio priklausomybės ir atskaitomybės neleidžia vienai kuriai nors iš valdžių virsti absoliučiai dominuojančia ar perdėm savavališka jėga. Taigi, nei pergalė parlamento rinkimuose ir įgyta valdančioji dauguma Seime, nei, pvz., laimėti Prezidento rinkimai ir įtakos šioje vykdomosios valdžios šakoje pelnymas dar nereiškia politinės vienvaldystės valstybėje.

Siekdamos įtakos politinės partijos galynėjasi dėl pozicijų vykdomojoje ir įstatymų leidžiamojoje valdžiose. Kištis į teisminės valdžios reikalus joms draudžia respublikos Konstitucija, kurios 109-as str. nurodo, jog teisėjai ir teismai veikia nepriklausomai, o 114-as str. aiškiai dėsto, kad valdžios institucijų ir politinių partijų bei pačių politikų kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą yra draudžiamas ir užtraukia atitinkamą atsakomybę. Tą suvokiant, pvz., keistas atrodo priekaištavimas, esą Darbo partijos finansinių machinacijų byla galėjo būti jau seniai baigta nagrinėti, jei tik valdantieji (visų pirma buvę) būtų ėmęsi „deramų“ veiksmų.
Minėtos trys sritys apima oficialią valdžios sampratą. Tačiau realiai egzistuoja dar viena taip vadinama ketvirtoji valdžia – žiniasklaida. Jei tiesioginė politinė konkurencija dėl valdžios kėdžių yra natūrali demokratijos proceso sudedamoji dalis, tai ne tokia atvira politinė kova žiniasklaidoje tiek dėl įtakos joje, tiek formuojant viešąją opiniją jos pagalba, veikia pagal kiek kitokias taisykles ir motyvus.
Politikų dalyvavimas žiniasklaidoje taip pat nėra nevaržomas. Visuomenės informavimo įstatymas draudžia politinėms partijoms būti viešosios informacijos rengėjais ir jų dalyviais. O taip pat skelbia, kad viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis tenkinant politinius interesus. Dargi šis įstatymas reikalauja, kad viešoji informacija būtų rengiama nešališkai ir kad atitinkamose informavimo priemonėse būtų užtikrinta nuomonių įvairovė pateikiant „kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos klausimais“.
Įstatymas nedraudžia žiniasklaidoje dalyvauti patiems politikams. Tad praktiškai, žinoma, politikų įtakos žiniasklaidai tai neužkerta, o nuomonių pliuralizmo lūketis politinei įtakai daryti pasitelkiamose žiniasklaidos priemonėse yra visiškai nerealus (tiksliau, tik teorinis). Tai nereiškia, kad dėl to tos įtakos siekis tampa teisėtas ar net moraliai priimtinas. Žinoma, kiekvieną žiniasklaidos priemonės šališkumo atvejį reikia įrodyti atskirai, vien akivaizdžiai politiškai suinteresuoto savininko tam nėra gana.
Tokia palikta galimybe žiniasklaidą pakinkyti politinėms kovoms aktyviai naudojasi Lietuvos politikai. Ypač tie, kurie nestokoja finansų ir gali sau leisti į tokią prabangą investuoti. Vienas ryškiausių pavyzdžių – keturiems metams kalėjimo už neteisėtos buhalterinės apskaitos organizavimą nuteistas (nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs) oligarchas Viktoras Uspaskichas. Šis gerai žinomas vienos didžiausių politinių partijų Lietuvoje įkūrėjas ir idėjinis vadovas valdo daugiau nei penkiasdešimt (!) įvairiems Lietuvos miestams ir regionams skirtų naujienų portalų. Beje, visi jie sukurti pagal bendrą šabloną kaip ganėtinai gerai žinomo Balsas.lt naujienų portalo, taip pat siejamo su Darbo partija, sistemos dalis.
Socialdemokratai savo ruožtu turi simbolinio dydžio koncerno „Achema“ akcijų paketą, o pastaroji yra ir laikraščio bei naujienų portalo „Lietuvos žinios“ savininkė. Socialdemokratas Alvydas Šedžius valdo 15 proc. „Šiaulių krašto“ ir dar keturių regioninių laikraščių bei jų portalų akcijų paketą. Ar derėtų stebėtis, kad būtent Šiaulių regione socialdemokratų rezultatai pastaruosiuose parlamento rinkimuose buvo vieni jiems palankiausių visoje Lietuvoje ir būtent šiame mieste LSDp sugebėjo pademonstruoti absoliučiai geriausią rezultatą iš visų didžiųjų Lietuvos miestų, kai daugelyje likusių dominavo konservatoriai? Labai tikėtina, kad tai yra puikus politinės įtakos, sėkmingai daromos žiniasklaidos pagalba, pavyzdys. Galiausiai, kad socialdemokratai neišsižada įtakos žiniasklaidai iliustruoja ir tokia jų Prezidento rinkimams skirtoje strategijoje įrašyta eilutė: „reikia stiprinti ryšius su žiniasklaida, panaudoti regioninę žiniasklaidą“.
Kuo galėtų pasigirti dešinieji? Ne kažkuo. Šešėlinės vyriausybės puslapį „Facebook“ soc. tinkle seka keleriopai daugiau žmonių nei tikrosios. Tėvynės sąjungos partijos nariai Mantas Adomėnas ir Dainius Kreivys yra „superblogu“ praminto portalo Politika.lt dalininkai (abu kartu valdo pusę jo). Tačiau socialiniai tinklai ar nišinis gana „sunkų“ analitinį politinį turinį publikuojantis portalas niekada neatsvers populiariosios apie viską ir nesudėtingai rašančios žiniasklaidos. Liberalų sąjūdis turbūt negalėtų pasigirti nei tuo.
Atvėrus Politika.lt interneto svetainę bus aiškiai matyti, kas joje kuria turinį – pagrindiniame puslapyje pristatomi daugeliui skaitytojų pažįstamų autorių veidai. Tuo tarpu prie turinio autorystės neprisidedantys ir skaitytojui anonimais liekantys kitų angažuotų laikraščių ir interneto svetainių politinių užsakymų teikėjai yra kur kas sudėtingiau išaiškinamas politinių preferencijų formavimo atvejis. Daugelyje minėtų žiniasklaidos priemonių šiandien galbūt nerastume jokios politinės reklamos ar aiškiai šališko turinio. Tai neturėtų stebinti. Visada pageidautina, kad investicija neštų pelną. Tad, kol nėra būtinybės, galima skelbti užsakovų reklamą vietoje savos, tokiu būdu veikiant tarsi eiliniam komerciniam subjektui. Tačiau atėjus rinkimams daugelis tų priemonių virsta propagandos įrankiais, kuriuose savininkai turi galimybę nemokamai pasireklamuoti ir kartu purvais drabstyti savo politinius oponentus.
Egzistuoja skirtumas ne tik tarp atvirai savo politines pažiūras deklaruojančių ir apsimestinį objektyvumą vaizduojančių bei skaitytojus jų ir taip ne visada aštrų protą toliau bukinant už nosies vedžiojančių žiniasklaidos priemonių. Galima pabrėžti dar reikšmingesnį skirtumą tarp politinės konkurencijos metodų suvokimo, kai vienos politinės jėgos orientuojasi į populiarumo siekį per visuomenei ir valstybei naudingą darbą, o kitos – populistinius lozungus.
Deja, bet tenka pripažinti, o tą puikiai įrodo ir 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai, kad vien darbais Lietuvoje nacionaliniu mastu rinkimų nelaimėsi. Galbūt tai ir pavyktų pažangiausioje didmiesčiuose susitelkusioje visuomenės dalyje, bet, pvz., parlamento rinkimai vien ja neapsiriboja. Todėl belieka kelti tokį klausimą: dešiniosios ir tradicinėje populiariojoje žiniasklaidoje silpnesnes pozicijas turinčios politinės jėgos turėtų siekti visai depolitizuoti žiniasklaidos rinką ar pačios joje aktyviau dalyvauti?
Pirmas iš šių dviejų variantų atrodo priimtinesnis. Juo mažiau kryptingos sąmoningos įtakos, iškreipiančios tiek pačią žiniasklaidos rinką, tiek vartotojus pasiekiantį turinį ir jų realybės suvokimą, tuo geriau. Tačiau tai gana utopinis siekis. Jis galėtų veikti tik vienu atveju – jei taisyklių imtųsi laikytis visi žaidėjai vienu metu. Kitaip kažkas naudotųsi žiniasklaidos poveikio visuomenei privalumas, o kažkas liktų kvailio vietoje bandydamas laikytis moralios, bet laimėti negelbstinčios pozicijos (tikėtis, kad rinkėjai įvertins apsisprendimą nesiekti įtakos žiniasklaidai ar kad iš viso jį pastebės, būtų naivu).
Žinoma, įstatymu galima drausti ne tik politinių partijų, bet ir pačių politikų dalyvavimą valdant ar kuriant viešąją informaciją. Tačiau draudimai, kaip taisyklė, yra mažiausiai efektyvios poveikio priemonės. Vienas draudimas neretai sukuria eilę būdų jį apeiti. Tuomet tenka galvoti naujus draudimus, kurie padėtų užkirsti tam kelią. Ir taip kuriama griozdiška teisinė bazė, kuri praktikoje tiesiog neveikia, nes kad ir kokia išbaigta ji būtų, efektui išgauti būtinas tam tikras gerbti įstatymo raidę linkęs vyraujantis visuomenės mentalitetas. Taigi, politikai savo turtus žiniasklaidos rinkoje perleistų artimiems draudimų nevaržomiems asmenims ar tiesiog pirktų ne žiniasklaidą, bet iš karto jos paslaugas.
Tačiau net ir tokia iš pažiūros kebli esama padėtis turi išeitį. Ko iš tiesų reikia Lietuvos žiniasklaidos sektoriui, tai konkurencijos nebijančių, į produkto kokybę, rinką ir pelną orientuotų, bet ne kaip įtakos įrankis naudojamų investicijų. Geriausiai užsienio. Geriausiai Vakarų. Jei šių investicijų srautas į minėtą sektorių būtų pakankamai didelis, jos galėtų kaip liūnas palaidoti po savimi tarptautiniu mastu vis dar mažų Lietuvos oligarchų pastangas manipuliuoti visuomenės nuomone, kadangi jų žiniasklaidos priemonių aprėptis susitrauktų iki lašo jūroje palyginus su ta kokybiška žiniasklaida, kurios plėtros laukiame. Žinoma, norint, kad investicijos konkuruotų ekonominiu pagrindu, prieš tai būtina išnaikinti bet kokį politizuotą dempingą rinkoje.
O iki tol, kol (ir jei) situacija Lietuvos žiniasklaidos rinkoje pasikeis, politiniai dešinieji turėtų suvokti viešųjų ryšių svarbą ir imti vytis savo konkurentus siekdami būti matomi ne tik oficialioje, bet ir ketvirtoje valdžioje. Antraip gali dar ne kartą tekti fiksuoti „beveik beveik pergales“ (net ir po sudėtingos kadencijos konservatoriai sugebėjo pasiekti antrą vietą parlamento rinkimuose) ar džiaugtis guodžiančiais „situacijos nepablogėjimais“ (liberalai, tie tikrieji, tuose pačiuose rinkimuose gavo vos vienu mandatu mažiau). Taigi, šiandien žiniasklaidoje realiau siekti ne jos depolitizavimo, bet politinės įtakos balanso.
Source: www.izvalgos.lt