download (2)Rusijos agresija prieš Lietuvą turėjo suskaldyti mūsų visuomenę ir sukelti vidinę įtampą, tačiau išėjo atvirkščiai. Maskvos spjaudymas sutelkė visuomenę ir sudarė sąlygas labiau subręsti. Lietuvius sujungė priešiškumas nedraugiškam kaimynui iš Rytų.

„Aš nemėgstu sūrelių, bet nusipirkau vieną iš solidarumo“, – kalbėdama apie lietuviškų pieno produktų blokadą Rusijos pasienyje pasakė mano kolegė. Ji pastebėjo – Maskvos elgesys kelia ne nerimą, bet džiaugsmą dėl mūsų vienybės.

Lietuviškus pieno produktus iš solidarumo pirko ne vienas lietuvis. Daugelis smerkė Kremliaus klounų raginimus okupuoti Baltijos valstybes, piktinosi prie Lietuvos sienos surengtomis pratybomis „Zapad 2013“. Sveikinančių „Pirmojo Baltijos kanalo“ laidų sustabdymą buvo daugiau nei smerkiančių. Socialiniuose tinkluose kuriamos grupės, kuriose reiškiamas priešiškumas Rusijos vykdomai politikai.

Viešojoje erdvėje apie Rusiją kalbama labai daug ir beveik visada – neigiamai. Ar galima teigti, kad šita agresija suvienijo Lietuvą? O gal tai tik regimybė?

Visuomenės ir politikos stebėtojai sako, kad vienybės jausmas išties jaučiamas. Galbūt labiau susitelkė politiškai neabejingi piliečiai, tačiau į Rusijos agresiją jautriai reagavo dauguma lietuvių. Svarbiausia tai, kad Maskvos elgesys sudarė sąlygas labiau subręsti jaunai mūsų visuomenei.

Gali paspartinti visuomenės brandą

Lietuvos visuomenė į Rusijos agresiją sureagavo labai jautriai. Kodėl? Lietuviai supranta, kad toks Maskvos elgesys kiekvienam iš mūsų gali padaryti neigiamą poveikį. Juk dėl ekonominių blokadų gali kilti kainos, augti nedarbas. Todėl didžioji dalis Lietuvos visuomenės yra vieninga. Taip mano Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, profesorius Lauras Bielinis.

„Toks algoritmas egzistuoja. Pavojus iš išorės visada mobilizuoja šalyje esančias visuomenės grupes ir sutelkia jas. Kiek šitas konkretus atvejis tą mobilizacinę funkciją sustiprino, kol kas sunku spręsti. Tačiau psichologine prasme visuomenė išties atrodo vieninga“, – kalbėjo L.Bielinis.

Profesorius mano, kad apčiuopiamas šitos vienybės rezultatas – vieningai kritiškas požiūris į Rusiją.

Tiesa, politikos ekspertas sako, toks staigus susitelkimas dėl išorės grėsmės yra labiau gaivališkos visuomenės bruožas.

„Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo labiau įtaką jai daro atskiros nuomonės, pozicijų turėjimas, individualios išvados. Šiuo atveju mes esame normali, vidutiniškai išsivysčiusi europinė visuomenė“, – situaciją įvertino politologas.

Mokslininkas L.Bielinis sako, kad net atslūgus emocijoms ta vienybė gali paspartinti mūsų visuomenės brandą.

„Dabar viskas priklausys nuo mūsų politikų ir valstybės lyderių. Jie turi akcentuoti kažkokius ryškius argumentus, kurie leistų visuomenei matyti save sutelktą. Bendro algoritmo tokiam kalbėjimui nėra – kiekvienos ideologijos atstovai turi akcentuoti savo elektoratui svarbius dalykus. Bet jie turi apie tai kalbėti“, – apie valstybės lyderių vaidmenį telkiant visuomenę sakė L.Bielinis.

Kitaip tariant, politikai turi parodyti visuomenei aiškią krypti, kuri padėtų siekti didesnės brandos.

Brandos išbandymas – santykiai su Kaliningradu

Tai pabrėžė ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis. Jis mano, kad vienybė Lietuvoje yra silpnas, tačiau jau egzistuojantis reiškinys.

„Tai yra klasikinė visuomenės vienijimosi strategija. Kaip ji suveiks šiuo atveju, dar nežinai. Tačiau tai yra vienas iš būdų mobilizuoti visuomenę, atkreipti dėmesį į problemas, svarbius klausimus. Pilietiniam tarimuisi tai yra labai naudinga“, – kalbėjo profesorius.

Jis pabrėžė – brandžioje visuomenėje svarbus ne pats telkimasis, bet kaip tariamasi telkiantis. Kitaip tariant, kaip aptariama pati problema, kokia leksika vartojama, kokie visuomenės sluoksniai dalyvauja ir kaip ilgai dalyvauja. Be to, tokioje visuomenės diskusijoje svarbūs gretutiniai veiksniai. Pavyzdžiui, egzistuoja ilgalaikis Lietuvos ir Rusijos nesutarimas, istorijoje išsitęsęs konfliktas. Panašios blokados kartojasi ir kitose valstybėse.

„Kai apie visa tai diskutuojama, tai yra gerai. Dar geriau, kai apie tai diskutuojama įvairiai: kokia yra ta priešiška valstybė, kokie žmonės ten gyvena, kokios politinės jėgos veikia“, – kalbėjo profesorius G.Mažeikis

Jis mano, kad Lietuvos visuomenės diskutavimas tampa laipsniškai brandesnis: „Pyktis adresuojamas ne visai Rusijai, bet šalies vadovybei, konkrečioms politinėms struktūroms. Pavyzdžiui, neadresuojama Kaliningrado srities gyventojams, kurių nuomonė yra kitokia. Net srities vadovybė vienaip ar kitaip dalyvavo užstojant Lietuvą ir inicijavo pokalbį su Putinu. Ta pagalba iš pradžių buvo netikėta.“

Visuomenės tyrinėtojas pastebėjo – mūsų brandą parodys ir tai, kaip sugebėsime vystyti santykius su Kaliningrado sritimi ir atskirti ją nuo pykčio visai Rusijos valdžiai.

Poziciją užėmė net bailieji

Apžvalgininkas Andrius Užkalnis nesutinka, kad agresorių spaudžiama Lietuvos visuomenė yra vieninga. Jis mano, kad didesnio susitelkimo iliuziją sukuria tai, kad net bailūs mūsų valstybės lyderiai ekstremalioje situacijoje privalo užimti aiškią poziciją. Todėl santykiai su Rusija tampa aiškesni. Tas bendras aiškumas ir nulėmė didesnės vienybės iliuziją.

„To aiškumo daugelis labai bijojo, nes yra bailūs, šiaudadūšiai, jiems labai nekomfortiška užimti poziciją ir sumokėti už tai kainą. Tačiau puiku yra tai, kad paaštrėjus konfliktui, dangstytis pasidarė labai sunku“, – sakė portalo lrytas.lt apžvalgininkas.

A.Užkalnis mano, kad agresyvus priešas privertė poziciją užimti net tuos, kurie tai padaryti bijojo ir stengėsi prisitaikyti – dabar išsisukinėti ir kalbėti apie kompromisų ieškojimą būtų naivu.

„Net atmatos, įpratusios graužti Kremliaus jiems mėtomus kaulus – mėtomus už tai, kad tarnauja priešui jo informaciniame kare prieš savo šalį – dabar sėdi pritilę ir pabrukę uodegas. Visokie rusų propagandinių renginių vedėjai, visokios žurnalisto pavidalo žiurkės, aptarnaujančios Kremliaus žiniasklaidą, visokie „Gazprom“ spenį žindantys arbūzai (išorėje žali, viduje raudoni), visi jie pasijuto šiek tiek nejaukiai“, – apie teigiamą konflikto su Rusiją pasekmę kalbėjo žurnalistas.

Jis pabrėžė – tų, kas eis tarnauti priešui iš bukumo, už pinigus arba dėl įsitikinimų, visada bus. Šita situacija buvimą parsidavėlių gretose pavertė mažiau maloniu.

„Kiek būtų norinčių vadovauti „Pirmajam Baltijos kanalui” šiandien? Taigi“, – klausė A.Užkalnis.

Suvienijo elitą

Įtempta situacija dėl Rusijos veiksmų išryškino, kad mūsų visuomenė nėra vienalypė. Tos problemos kol kas svarbios tik tam visuomenės sluoksniui, kuris yra politiškai aktyvus ir aktyviai vartoja žiniasklaidą. Būtent tą visuomenės dalį ir suvienijo Rusijos agresija. Taip mano viešųjų ryšių ekspertas, bendrovės „VRP Hill & Knowlton“ valdybos pirmininkas Mykolas Katkus.

Jis pastebėjo, kad pastaruosius penkerius metus Lietuvoje aktyviai formuojasi naujas visuomenės sluoksnis – vadinamasis informacinis elitas.

Tai apie 200 tūkst. žmonių, kurie turi aiškias savo vertybes, dažniausiai palaiko dešiniąsias politines jėgas. To sluoksnio atstovai yra aktyvūs žiniasklaidos vartotojai, turi savo nuomonę politiniais klausimais ir transliuoja ją asmeniniuose komunikacijos kanaluose, socialiniuose tinkluose.

Būtent tai visuomenės daliai Rusijos agresija yra svarbus vienijantis veiksnys. Būtent tuos žmones mobilizavo ir suvienijo Maskvos elgesys.

„Taip, informacinis elitas jaučiasi susivienijęs, spaudžia vieni kitam rankas, džiaugiasi pergalėmis, dalijasi įžvalgomis. Tačiau tai kol kas lieka tame pačiame žmonių rate“, – sakė viešųjų ryšių ekspertas M.Katkus.

Kitaip tariant, informacinio elito idėjos ir emocijos ne iš karto pasiekia plačiąją visuomenę.

„Kartais atsiranda jausmas, kad mes kalbame patys sau. Ypač tai labai pastebima socialiniuose tinkluose: patys vienas kitą įtikiname, kad tai svarbu, patys padiskutuojame, patys susipešame, patys sugalvojame sprendimus. Tačiau tai ir lieka tame visuomenės sluoksnyje, nes likusiai daliai tai neįdomu“, – kalbėjo M.Katkus.

Kodėl Maskvos elgesys svarbus tiems 200 tūkst. žmonių, tačiau nėra įdomi likusiems 3 mln.?

Viešųjų ryšių ekspertas sako, kad kol kas Rusijos agresija yra labiau žodinė nei reali. Jis mano, kad daugumai lietuvių šitas karas taps realiu tada, kai prekybos centruose atsiras pigesnių lietuviškų jogurtų, rusiškais pavadinimais. Tų, kurie nebuvo eksportuoti dėl blokados.

„Daugumai žmonių, kurie nepriklauso tam informaciniam elitui, nėra įdomus kiekvienas politikos krustelėjimas. Jie turi savo gyvenimus, savo rūpesčius, savo darbus. Jie pastebi tik nušlifuotus to reiškinio simbolius, kurie gali paliesti jų gyvenimą“, – paaiškino M.Katkus.

Pavyzdžiui, per Rolando Pakso apkaltą didžiajai visuomenės daliai buvo neįdomios skandalo detalės. Jie turėjo savo nuomonę apie tai: prezidentą neteisėtai bandoma nušalinti.

„Tačiau žmonių nuomonė pasikeitė, kai prezidentas Paksas į bažnyčią atėjo apsivilkęs ne kostiumą, bet kažkokią raudoną, nutrintą striukę. Tai pavyzdys, kaip mažas simbolis iškomunikuoja didelę informaciją tiems žmonėms, kurie mažiau žino apie situaciją. Tų žmonių kalba yra nepalyginamai paprastesnė. Ne dėl to, kad jie būtų kvailesni – tiesiog, jie turi mažiau informacijos“, – pasakojo viešųjų ryšių ekspertas.

Dėl tos priežasties, informacija apie Rusijos agresiją dar nėra pasiekusi didžiosios visuomenės dalies. Todėl kalbėti apie vienybę – anksti.

„Informacija dabar jau prasiskleidžia, pasiekia visuomenę ir bus labai įdomu stebėti, ar tai duos suvienijimo efektą“, – apie situaciją kalbėjo viešųjų ryšių ekspertas M.Katkus.

 

Source: lrytas.lt