a09610fa29b08a627a02106a15ca1fa9c495b08a_articleČekų dramaturgas, mąstytojas, politikas Vaclavas Havelas (1936–2011) – vienas iš pokomunistinių revoliucinių transformacijų simbolių. Čekijos prezidentas V. Havelas garsėjo ne tik nuosekliu ir drąsiu politiniu veikimu, bet ir giliomis įžvalgomis, kurios padeda geriau suprasti pokomunistinių transformacijų esmę.

Norime priminti V. Havelo tekstą, kuris parašytas daugiau nei prieš dešimtmetį, tačiau teksto įžvalgos šiandien net aktualesnės nei anuomet.

Tikru demokratijos pamatu tarnauja pilietinė visuomenė. Ši tiesa dažnai užmirštama rinkimų kampanijų įkarštyje. Būta atvejų, kai komunizmas galėjo koegzistuoti su privačia nuosavybe ar net privačiu verslu, tačiau niekada – su pilietine visuomene. Būtent todėl komunizmo įtvirtinimo laikotarpiu svarbiausiu kovos objektu buvo tapusi pilietinė visuomenė.

Žodžio laisvė, kurią komunizmas užgniauždavo per vieną naktį, jam žlugus galėjo būti atkurta per tokį pat trumpą laiką. Tačiau pilietinės visuomenės atkūrimas, t.y. tos daugialypės pilietinio dalyvavimo visuomenės gyvenime struktūros atkūrimas, yra kur kas sudėtingesnis procesas.

Priežastis paprasta – pilietinė visuomenė yra sudėtingas, labai trapus ir dažnai net paslaptingas organizmas, kuris auga ištisus dešimtmečius ar net amžius. Po daugelio praktinio ne-egzistavimo metų pilietinė visuomenė negali būti atkurta „iš viršaus“ ar oficialiais dekretais.

Trys pagrindiniai pilietinės visuomenės stulpai: aktyvios, savanorystės principu grįstos,  asociacijos, decentralizuota valstybė ir politinės valdžios perdavimas nepriklausomoms institucijoms. Juos galima atkurti tik po ilgo ir kantraus darbo.

Deja, pokomunistiniu laikotarpiu politinis elitas arba užėmė apatišką poziciją pilietinės visuomenės atstatymo atžvilgiu, arba aktyviai šiam atstatymui priešinosi. Kai tik politikai užima valdžios postus, jie praranda norą decentralizuoti valstybę ir perduoti dalį valdžios piliečiams. Paradoksalu, bet daugelis demokratų ir net aršių antikomunistų gina išpūstą valstybinę valdžią, kuri iš tiesų yra komunistinės sistemos atgyvena. Dėl šios priežasties ir daugelis mokyklų, ligoninių, kultūrinių institucijų bei kitų įstaigų iki šiol yra valdomos centralizuotos administracijos, nors galėtų tapti organizacijomis, kurias valstybė stebėtų iš tolo ar palaikytų „skaidrių“ procedūrų dėka. Jau dešimtmetį užsitęsė debatai dėl „valstybės decentralizacijos“, ir nė viena ministerija ar valstybinis departamentas nepareiškė noro perduoti dalį valdžios regionams ar savivaldybėms savo noru. Dėl šios priežasties ir mokesčių našta mūsų šalyje išlieka labai didelė, valstybei tenka apmokėti tūkstančius sąskaitų, kurias piliečiai galėtų apmokėti tiesiogiai, jei turėtume brandžią pilietinę visuomenę.

Ši inercija neturi nieko bendro su ideologija. Kai kurie politikieriai ieško ideologinių priežasčių, teisindami savo nenorą nurėžti valstybės išpūstą valdžią. Paprastai pateikiami tokie argumentai: „Žmonės mus išrinko per demokratinius rinkimus. Jų valia, kad valdytume mes. Jei imtumės valdžios pertvarkos, kartu griautume atstovaujamosios demokratijos principus. Lėšų socialinėms reikmėms skirstymas yra valstybės užduotis, ir ji turi prisiimti visą atsakomybę. Bandymai sukurti savarankiškas, iš vieno centro nekontroliuojamas struktūras meta šešėlį visai parlamentinei demokratijai.“

Iš tiesų tikėjimas pilietinės visuomenės jėga daugelio dar traktuojamas kaip „kairumas“ ar net anarchizmas; kai kas šį tikėjimą net pavadino protofašizmu. Tačiau iš tiesų argumento, jog pilietinės visuomenės plėtra kelia grėsmę politinei sistemai, šaknys – paprasčiausias nenoras dalintis valdžia. Tai tas pat, kas jei partijos sakytų: „Valdymas – tai mūsų reikalas, todėl rinkitės vieną iš mūsų ir ne daugiau.“ Tai visiška nesąmonė – juk politinės partijos, demokratiniai institutai gerai veikia tik tada, kai semiasi jėgų iš savo pilietinės aplinkos, kai yra nuolat šios aplinkos svarstomi ir kontroliuojami. Pilietinės visuomenės tikslas nėra pergudrauti parlamentą ar politines partijas. Priešingai, pilietinė visuomenė siekia geriausio politinės sistemos funkcionavimo. Be pilietinės visuomenės generatoriaus politinės partijos ir politiniai institutai išsisemia, praranda išradingumą ir galiausiai virsta nuobodžiomis, uždaromis politinių profesionalų grupėmis.

Pilietinė visuomenė gimdo tikrą pliuralizmą, pastarasis skatina konkurenciją, o konkurencija – kokybę. Šiuo atžvilgiu galima pastebėti svarbų ekonomikos ir politikos panašumą. Kuo daugiau įvairių iniciatyvų leista egzistuoti, tuo didesnė tikimybė, kad nugalės tik išradingiausios ir geriausios. Remtis vien tik centralizuoto valdžios aparato ar politinių struktūrų galimybėmis priimti svarbius sprendimus – tas pat, kas prilyginti valdžią tiesai. O tai pats pavojingiausias žingsnis, kurio apverktinus padarinius matėme XX amžiuje.

Maža to: kuo daugiau sluoksnių sudaro pilietinę visuomenę, tuo ji labiau klesti, tuo stabilesnė yra vidaus politika. Pilietinė visuomenė apsaugo piliečius nuo didelių permainų centrinės valdžios aparate padarinių. Ji tarnauja kaip savotiškas buferis, sušvelninantis permainų padarinius, ir – kai kuriais atvejais – sugeba padėti išvengti tokių padarinių. Ji iš tiesų palengvina politines permainas, taigi vyriausybės pasikeitimas nustoja būti audra, kuri griauna viską savo kelyje.

Kai pilietinė visuomenė išvystyta nepakankamai, kiekviena problema pasiekia patį valdžios centrą. Kuo daugiau valdžios sutelkta centre, tuo palankesnės sąlygos centrui užgrobti kontrolę visoje valstybėje. Komunistai puikiai tai suprato, todėl manipuliavo net bitininkų asociacijomis.

Nereikia būti ekonomistu, kad suprastum: pilietinė visuomenė pati moka už save. Kai viskas apmokama iš valstybės biudžeto, reikia surinkti daugiau mokesčių ir didžiulės pinigų sumos tiems mokesčiams administruoti. Kai mokesčių sistema skatina labdarą, labdarai skiriama daugiau lėšų nei tada, kai labdaros akcijas apsiima vykdyti valstybė. Ir net be mokesčių privilegijų pilietinė visuomenė imasi savo labdaros iniciatyvų.

Tačiau pagrindinis pilietinės visuomenės aspektas, kad ji leidžia žmonėms realizuoti save. Žmonės nėra vien gamintojai, verslininkai ar vartotojai. Jie – ir tai veikiausiai pagrindinė jų savybė – yra būtybės, kurioms reikalinga panašių būtybių draugija. Žmonės trokšta įvairių santalkos, bendradarbiavimo pavidalų, jie nori daryti įtaką pasauliui, kuriame gyvena. Taip pat žmonės trokšta pripažinimo už tai, ką jie daro savo aplinkai. Pilietinė visuomenė – tai vienas iš pagrindinių būdų, kurių dėka žmogaus prigimtis gali būti pilnutinai išskleista. Pilietinės visuomenės priešai tai supranta – ir tai stiprina jų opoziciją.

 Parengta pagal internete paskelbtą (www.syndicate-project.org) 1997 metų anglišką teksto variantą. Vertė Andrius Navickas.

 

Source: bernardinai.lt